2 dalis

Darija

Apsidairau aplink: prabangiai apstatyta erdvi svetainė išklota puriu, baltu kilimu. Lyg iš katalogo nugulę šviesūs baldai subtiliai suderinti tarpusavyje. Ant velvetiniu audiniu aptrauktos sofos pūpso kalnas dailių pagalvėlių. Sienas puošia keli minimalistiniai paveikslai, prie toršero stovi masyvus fikusas. Pakilusi nuo patogaus baldo, priartėju ir pirštu paliečiu sultingą, blizgantį augalo lapą – kad mane kur, maniau, dirbtinis. Ir kvailiui aišku, jog interjeru rūpinosi ne tas nutįsusį megztinį iš Gariūnų turgaus vilkintis tipas. Tyliai švilpteliu sau panosėj. Ne butas, o pasaka! Tiesa pasakius, už tokį kuklų nuomos mokestį tikėjausi priplėkusio, anapilin iškeliavusios močiutės kambarėlio. Su lubas siekiančiom suklypusiom antresolėm ir kandžių sukapotom užuolaidom. O čia tikrų tikriausi rūmai! Skelbimą internete pastebėjau visai atsitiktinai ir, nieko nelaukusi, surinkau nurodytą telefono numerį. Reda prisistačiusi moteris gana paslaptingai paaiškino, jog butas tvarkingas, už nuomą nori tik šimto eurų, tačiau raktus reikia pasiimti šiandien pat. Kai jau rengiausi klausti, kur čia šuo pakastas, ponia maloniu balsu informavo, jog erdvę reikės dalintis su dar vienu žmogumi. Jokių problemų! Gyvenimas manęs niekada nelepino prabanga: ankštame tėvų bute iki pat paauglystės kambariu dalinausi su seserimi, tad esu pratusi išsiversti kukliomis sąlygomis. Toji inteligentė, perdavusi man raktus ir įbrukusi nuomos sutartį, neminėjo, kad mano kambariokas – pusamžis vyras su siaubingai senamadiška šukuosena. Tas nabagas vos neišvirto iš kojų, mane pamatęs. Na gerai, jau gerai, įdėmiau įsižiūrėjus į jo rūškaną veidą, matyti, jog jam ne daugiau negu trisdešimt penkeri. Jeigu sudegintų tas naftalinu atsiduodančias kelnes ir apsimautų plėšytus džinsus, būtų visai nieko… Mano apmąstymus nutraukia prislopintas, kitame kambaryje neramiai trypiančio vyriškio balsas: 

– Kaip suprast, ji turi teisę? Aš griežtai nesutinku, kad mano namuose gyventų svetimas žmogus! Kaip ji drįsta! 

Regis, ponia Reda pamiršo informuoti Vaidotą apie mano atsikraustymą. Smagumėlis. Prunkšteliu pirštu vedžiodama knygų nugarėles, preciziškai surikiuotas dailioje baltoje nišoje prie fikuso. Balzakas, Tolstojus, Remarkas… matau, šituose namuose nuobodulys – dažnas svečias. Aplinkui nė dulkelės, viskas tiesiog tviska švara. Gal Vaidotas – užkietėjęs pedantas ir kasdien šveičia namus parklupęs ant kelių… Įsivaizduoju suplukusį,  grindis maža kempinėle brūžinantį vyrą, apsimovusį ilgas, gumines pirštines. Ši mintis mane gerokai pralinksmina. Išsiimu iš burnos rožinį kramtomosios gumos gabalą ir kruopščiai priklijuoju prie knygų lentynos.  Įnešiu bent kiek spalvos į šį nors ir prabangų, tačiau labai nykų, baltai pilką pasaulį… Iš gretimo kambario vėl atsklinda neaiškus balsas, sprendžiant iš pakelto tono, pokalbis Vaidotui nebuvo sėkmingas. Tuomet trumpam stoja tyla.

– Ką tu čia veiki? Prašau neliesti mano daiktų!  – krūpteliu išgirdusi netikėtą priekaištą už nugaros. Lėtai atsisukusi, pastebiu išraudusius šio gana simpatiško vyro skruostus. Rankose jis neramiai spaudžia mobilųjį ir, tvirtai sukandęs dantis, žvelgia į mane pykčiu žibančiomis rudomis akimis. 

– Kaip suprantu, sutikimo vaišių nebus? – patenkinta matau, kaip dar labiau įsitempia jo veidas ir, lyg bandydamas atsiriboti nuo manęs, sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Nereikia būti psichologu, kad suprastum kūno kalbą. Kažkodėl man labai patinka erzinti savo būsimą kambarioką. 

– Kol išsiaiškinsiu šią absurdišką situaciją, tu apsistosi darbo kambaryje. Ten yra sofa, tad… 

– Palauk palauk, – iškėlusi delną priešais jį  nutraukiu apgailėtiną tiradą. – Ant sofos aš tikrai nemiegosiu. Kol kalbėjai telefonu, apsidairiau ir pastebėjau didžiulę dvigulę lovą, manau tilpsim abu, – plačiai išsišiepusi matau, kaip Vaidotas dar labiau persikreipia. Kai jau atrodo, kad rusvaplaukis sprogs iš streso, neiškentusi nusikvatoju. Atslūgus įtampai, buto savininkas vos pastebimai išpučia orą ir pasitaiso pilko megztinio rankovę. Tada kiek nuolankesniu balsu kreipiasi: 

– Ten vonios kambarys, – mosteli į siauras duris koridoriaus gale, – o čia virtuvė.

Seku paskui vyrą, kuris piktai dėbteli į mano batus. Rudaakis vis nervingai  perbraukia ranka per trumpai kirptus plaukus ir  man net šiek tiek pasidaro jo gaila. Praleidžiu kandžią repliką apie į operacinę palatą panašią valgymo erdvę.

– O tu čia kada nors gamini, ar tik užeini pasigrožėti šia idealia tvarka? – smalsauju, atverdama didžiulio į baldus įmontuoto šaldytuvo duris. Susiraukiu viduje pamačiusi tik ryšelį romaninių salotų, kelis pavytusius agurkus ir į dureles įstatytą migdolų pieno pakelį. Vaje, vaizdelis išties apgailėtinas… Akivaizdu, šiuose namuose jau seniai nesisukiojo moteris. Praleidęs negirdomis mano klausimą, Vaidotas nuvargusiu balsu tęsia toliau: 

– Indus rasi šioje spintelėje, o maistą, žinoma, turėsi pirktis pati. – Tai jau tikrai, juk nemisiu tik suvytusiom daržovėm. – Manau, kad rytoj jau turėsi ieškotis kito būsto, kadangi aš šio reikalo taip nepaliksiu. Prašau nelandžioti po mano daiktus ir neimti nieko, kas tau nepriklauso, – priduria jau kiek labiau užtikrintu balsu. –  Ir dėl dievo meilės, nusiauk batus, išpurvinai visas grindis… – lyg auklėtų nepaklusnų vaiką, išberia suirzusiu balsu ir ištiesia man pilkas moteriškas šlepetes. 

Jis gal neskiria spalvų? Visame bute vyrauja tūkstančiai purvo spalvos tonų. Savo spalvinga, iššaukiančia apranga trikdau šios patalpos energetiką, be abejonės, suderintą pagal brangų fengšui žurnalą.