2 dalis

Interviu

Smiltė

Mano aukštakulnių keliamas garsas, su kiekvienu užtikrintu žingsniu skambiai nuaidi erdviu šviesiu holu dideliais arkiniais langais į gatvę. Kodėl turėjau apsiauti būtent šiuos batus? Žingsnis, kaukšt, aidas. Žingsnis, kaukšt, aidas. Baltose marmurinėse grindyse, kaskart pamatau atsispindinčius pilkus padus. Jei mane priims, iš pirmo atlyginimo pirksiu “Louboutin’us”, – pasižadu sau. Žingsnis, kaukšt, aidas. Prasilenkiantys nužvelgia mane, o aš dirbtinai iškreipiu lūpas į šypseną.

Bemiegę naktį kupiną jaudulio vainikavo pajuodę paakiai ir raudonos akys. Tad rytą praleidau besitardama pati su savimi ir kartodama vieną ir tą pačią afirmaciją “Jei ne protu, tai gražumu”. Makiažui skyriau daugiau laiko, nei įprastai, nors man pačiai per gražios moterys visada atrodo įtartinos. Prisiminus savo išgalvotą istoriją sarkastiškai šypteliu, – ir ne veltui.

Blogiausiu atveju, jei Sharon Stone sugebėjo išgarsėti perkeldama koją ant kojos, griebsiuosi nesąžiningų triukų ir aš! Vėl nesusilaikau nervingai šyptelėdama. Oi prisidirbsiu šį kartą…

Prieinu prie azijietiško gymio administratorės staliuko.

– Hello, aš esu Smiltė, vienuoliktą valandą turiu darbo pokalbį, – sakau angliškai ir sudvejoju pamiršusi vardą su kuo, po paraliais! Iškart pajuntu, kaip tarp menčių nusirita prakaito lašas. Merginos didelės šviesiai geltonos akys draugiškai žvelgia į mane.

– Hello, Smiltjie. Aš esu Alex, palydėsiu į susitikimą. Jūsų jau laukia, – atsako man ir jai besistojant ant stalo pamatau savo CV – Elzės patobulintą jo versiją!

Įkvėpk per nosį, sulaikyk. Iškvėpk per burną, sulaikyk. Įkvėpk per nosį…

Nuseku merginą į senovinį liftą. Viena jo siena mušta velvetu, ant kitos siauras pailgas veidrodis, kuriame pamatau aukštą savimi pasitikinčią moterį – save ir sekundėlei net nustembu, kad čia aš. Pieštuko formos sijonas siaurėjantis žemyn, šilkinė palaidinė sukišta vidun, į kietą kuodą susuktas plaukų mazgas ir smulkus veidas, aprėmintas juodu akinių rėmu. Labai gerai. Alex paspaudus kažkurį mygtuką priešais nosį su trenksmu užsitrenkia metalo virbų durys, kad net krūpteliu. Besikeliant matau, kaip per juos priartėjam ir pralenkiam skiriančius aukštus, nužvelgiu įmantrų art deco stiliaus virbų lankstinį.

Išlipus kažkuriame aukšte, mane palydi koridoriumi iki uždarytų durų, kurias  mergina man atidaro ir praleidžia į vidų. Aš su nusivylimu iškvepiu pamačiusi didelį konferencinį stalą. Po tokiu stalu, mano kojų triukas tikrai nesuveiks. 

– Ačiū, Alex,  – išgirstu vyrišką balsą ir pasisuku į jį, susidurdama su rudomis smalsiomis vyro akimis, kuris mane jau kalbino per vieną iš online interviu. Labai simpatiškas vaikinas, bet šiuo metu, man tai nė nerūpi.

– Sveiki, – tariu tiesdama ranką pasisveikinti. Nė nežinau ar čia tai priimtina. Kodėl Elzė manęs neperspėjo dėl to? – aš Smiltė.

– Sveiki, Alain Bieri, – prisistato ir mandagiai paspaudžia mano ištiestą plaštaką, pakviečia sėstis, o pats įsitaiso stalo gale. Pasvarsčiusi prieinu ir prisėdu arčiau jo. Priešais mane milžiniški arkiniai langai į senamiesčio stogus, tarp jų pamatau legendinio Ženevos fontano viršūnę.

– Kavos? Arbatos? – mano stebėjimus pertraukia vyras.

– Vandens.

– Tuojau, – užbėga už akių Alex ir paskui save uždaro duris.

– Prie mūsų prisijungs dar ir kūrybos direktorius, – paaiškina besišypsodamas.

Dirbtinai kilsteliu lūpų kampučius į viršų neva pritardama. Jau net nesvarbu, kas dar prisijungs. Ir kur aš čia veliuosi? Kūrybos direktorius! Vajezus tu marija.

Belaukiant prislegia nejauka. Vyras mandagiai pasiteirauja apie skrydį. Pradėdama pasakoti, nesmagiai pasimuistau kėdėje ir mėgindama įsipatoginti, užmetu koją ant kojos. Dar nežinau, ar jis man patinka. Besikalbėdami abu įtariai vienas kitą nužvelgiame. Ką aš čia veikiu? Alain man iš dešinės pastuksena tušinuku į stalą kažką skaitydamas.  Žvilgtelėjus iškart atpažįstu savo legendinį darbo aprašymą. Tokio gražaus CV niekada neturėjau, nei savo turiniu, nei dizainu. Elzė tikrai puikiai padirbėjo. Man dabar svarbu nesusimauti. Sako, melas kuo labiau turi būti panašus į tiesą. Esu dirbusi su pardavimais, žinau, kaip vyksta įmonių bendradarbiavimas, galų gale, turiu magistro diplomą, tik ne marketingo srityje, nors didesnę dalį darbo dienos praleidžiu skaičiuodama nuliukus milijoninėse sąskaitose, turiu darbo patirties su projektais. Gal tie mano projektai mažiau kūrybiški, bet tikrai daugiau kainuojantys. Piktdžiugiškai šypteliu pati sau. Bent jau aš taip galvoju, kad daugiau kainuojantys?

Prasiveria patalpos durys. Alex atneša gėrimus ir kažkaip labai arti manęs padeda servetėlę ir puodelį espreso kavos kurios aš nė neprašiau. Mergina kažkaip keistai pažiūri į tą kavą ir aš dvejodama paimu puodelį, ant servetėlės perskaitydama lietuviškai parašytą frazę “Viskas bus gerai”. Klausiamai pažvelgiu į Aleks ir, sugavusi jos suokalbišką akies mirksnį, pradedu tuo tikėti.

Lyg niekur nieko nugeriu gurkšnį, kad nepasirodyčiau įtartina, staiga nuo deginančio skonio išpūsdama akis. Kas čia mano kavoje? Viskis? Jaučiu kaip deginantis skystis pasklinda kūne ir pasišiaušia rankų oda. Įtampa ūmai atlėgsta. Ištiesinu pečius.

Supratusi, kad turiu čia sąjungininkę, iš kart pasijuntu geriau ir mano pasitikėjimas savimi grįžta. Elzė visur turi savo akis. Kai ji sakė, kad pasirūpins manimi, dabar tikrai patikiu, kad nemelavo.

– Labai atsiprašau, – taria Alex nukreipdama Alain dėmesį nuo manęs, – kūrybos direktorius negalės prisijungti į interviu. Kažkas netikėto nutiko su paskutiniu dizainu.

– ça va*, – [viskas gerai – pranc.*] nesipriešina Alain, – pradėsime be jo.

Už Alex užsidarius durims prasideda pokalbis, trukęs ilgiau nei valandą. Viską supasakoju dar geriau, nei Elzė mane primokė. Galų gale prisimenu savo pasiruoštą triuką. Stumtelėjusi tušinuką neva netyčia numetu ant grindų ir Alain instinktyviai pasilenkia jo paimti, o aš nepraleidžiu progos perkelti kojos ant kojos jas perkryžiuodama.

– O kaip galimybė kilti pareigose? – Klausiu dalykiškai.

Vyras po stalu trinkteli į jį galvą ir pasikelia ranka susiėmęs už pakaušio.

– Tai nori būti mano asistente, bet neilgam? – šypsosi, numesdamas ant stalo tušinuką. Tai, kaip nukaito jo skruostai, panašu, kad mano triukas suveikė, – Galimybė kilti pareigose yra, ir manau pardavimuose tau sektųsi, – užsimiršęs vėl dirsteli į mano kojas, – ir net labai. Parduok tušinuką, – ūmai paprašo jis pastumdamas į mane tą, kurį ką tik pakėlė nuo grindų.

Nustembu, koks banalus naratyvas ir vis dar naudojamas.

– O kodėl ne dramblį? – nusijuokiu nesusilaikiusi.

– Gali ir dramblį, – susidomėjęs pritaria jis.

– Pardavimas yra ne produkto siūlymas, bet kliento poreikių ir vertybių išsiaiškinimas. Juk marketingas tokia sritis, kur parduodamas produktas šimtu procentų subalansuotas kliento poreikiams. Toliau, – beriu įsijautusi, net oro pamiršdama įkvėpti, – kokius “tušinukus” įmonė naudojo prieš tai, kodėl juos keičia ir ko tikisi iš naujojo “tušinuko”? Bankininkas ir laikrodininkas, tikiu, renkasi skirtingus produktus. Dar klausimas, ar šiuo metu “tušinuko” klientui reikia išvis? Galbūt klientas žino tik koks yra norimas rezultatas, bet jo pasirinktas “tušinukas” neatneš to, ko tikimasi. Svarbiausia išsiaiškinti, ko klientui reikia šiuo metu ir tai pasiūlyti atsižvelgiant į esamą rinką šių dienų kontekste.

Alain susidomėjęs stebi mane dviem pirštais vis braukdamas sau per smakrą.

– Įdomu, įdomu… – taria mąsliai kažką sau galvodamas, veidas rimtas, – o kokios tavo stipriosios savybės?

Lengviau atsikvepiu, nusišypsau.

– Esu atkakli, komunikabili ir stipri derybose.

– Tuomet, kokios tavo silpnosios savybės?

– Esu atkakli, komunikabili ir stipri derybose.

Vyras nusijuokia ir įdėmiai stebėdamas mane paklausia:

– Kol negausi šių pareigų, tol iš čia neišeisi?

– Alain, – tariu įdėmiai žiūrėdama, tiesiai į akis ir pasiremdama į stalą pasvyru į jo pusę, – Tau reikia tokio žmogaus, kaip aš ir tau labai pasisekė, kad esu čia, – užbaigiu užtikrintai. O man labai reikia darbo.

Skambutis

Smiltė

Sugrįžusi į Elzės butą, po šiandienos suprantu, kad šią vietą turėčiau pradėti vadinti savo namais, bet kol kas viskas taip keista. Miegamajame iš po lovos išsitraukiu kartoninę dėžę, ją praplėšiu ir išsiimu vieną šampano butelį iš šešių. Žinau, kur gerus dalykus draugė laiko, jau esu buvusi anksčiau svečiuose. Todėl paėmusi butelį įsuku jį į drėgną virtuvinį rankšluostėlį ir įdedu į šaldymo kamerą, kad greičiau atvėstų. Būčiau tikėjusi mūsų avantiūra, būčiau pasiruošusi iš karto, o dabar?

Nusispiriu aukštakulnius batus, krentu į krėslą ir abiem rankom užsidengiu veidą. Tubūt pirmą kartą šiandien pagaliau atsikvepiu. Negaliu patikėti, – aš gavau darbą!!!

***

Pamačiusi, kad skambina Elzė iš karto įsidedu ausines ir pasipildau taurę šalto šampano.

– Saule, – į ragelį linksmai išrėkia draugė. – Sveikinu!!! Aš vis dar netikiu, kad mūsų planas pavyko.

– Žinai, netikiu ir aš.

– Dabar reikia gerai atšvęsti! – džiaugsmingai klykteli ji.

– Gaila, kad tu ne čia.

– Ką padarysi, teks tau švęsti vienai už mus abi. Nelabai toli nuo namų yra puiki gatvelė, kurioje įsikūrę daugybė barų. Tai tau reikia ten, – krykštauja Elzė, –  Tikiu, jau vietoje rasi su kuo  deramai atšvęsti.

Šypsausi pati sau, puikiai žinau, ką ji turi omenyje.

– Nesu tikra, ar viena noriu kur nors eiti.

– Žinoma, kad eik, negi taip ir sėdėsi užsidariusi namuose?

Dar truputį pasiderėjusi, pasižadu išeiti, bent vienam gėrimui. Svarbu, kad atstotų.

– Žinai, ką pirksiu iš pirmo atlyginimo? – Pasidžiaugiu prisiminusi, – Louboutin’us!

Girdžiu, kaip prunkšteli į ragelį.

– Labutine, tu mano labutine, nepatogūs tie batai. Tu iš pirmo atlyginimo prancūzų kalbos kursų paketą geriau nusipirk, o iki tol aš sugalvojau, kaip pagerinti tavo marketingo žinias.

– Žinai, kaip nužudyti gerą nuotaiką, – neva pabumbu.

– Net neabejoju, – sutinka ji, – tai va, atsiųsiu tau vienų kursų, kuriuos kažkada pati lankiau, praktinę užduotį. Kol įvykdysi visus punktus, turėsi ne tik supratimą, bet ir įgūdžių.

– Nežinau, kaip ilgai aš ten pavešiu, – tariu su baime laukdama, kada teks susidurti su darbo realybe.

– Paveši, – užtikrina mane, – tu ten ne viena. Alex tavo pusėje. Su Alain lengva dirbti, svarbu, kad tik spėtum su juo visur ir svarbiausia, – čia ji įspėjamai padaro pauzę, – jokiu būdu niekada ir niekur nevėluok.

Ūmai abi pradedame juoktis. Aš ir punktualumas? Nieko negirdėjau.

– Gal radai mano seną elektroninę skaityklę, – lyg tarp kitko pasiteirauja Elzė, – ten yra atskiras dokumentas su marketingo knygomis.

– Gerai, kad paklausei. Radau! – šypsausi, – bet ten vien pornuškės.

– Eik tu pornuške, šiuolaikiniai meilės romanai! Tik  nesakyk, kad nepaskaitai?

– Jau vieną knygą beveik ir baigiu, – prisipažįstu nugerdama gurkšnį iš taurės, – eik tu šikt, kokios knygos, net nežinojau, kad būna tokių.

– Aš tau seniai sakiau, – girdžiu, patenkinta juokiasi.

– Galvojau, kad tyčiojiesi. Ten ir vokiečiams dar yra iš ko pasimokyti kuriant filmus.

– Tik nereikia jau taip perspausti, – nutęsia ji. – Dabar sakyk, kuo rengsiesi drinkui? Ir šeštą jau būk ten.

– Taip anksti?

– Na žinoma, rytoj, juk į darbus visiems!

“Intoksikuotas”

Killian

Būdamas bare stebiu besirenkančius po darbo žmones. Kostiumuoti traideriai, bankininkai ir kiti verslo džiunglių rykliai. Atsainiai stebiu tuos jaunus su pigiais pasiglamžiusiais kostiumais, bandančius padaryti įspūdį tiems su brangesniais, gerai gulančiais. Juk kažkada ir pats buvau tų pirmųjų vietoje. Fone girdisi muzika, juokas ir skirtingų kalbų kakofonija.

Barzdotas barmenas su plačiabryle skrybėle man linkteli, pasiteiraudamas ką gersiu. Užsisakau džino kokteilį. Mane pamačiusi jo šviesiaplaukė kolegė žaismingai mirkteli. Nejučia šypteliu. Jaunatviškai apsirengusi, plačiai besišypsanti, o turbūt jau penkiasdešimties. Šelmė. Už tai ją visi ir mėgsta.

Pasiimu naujai užmaišytą kokteilį ir išeinu į terasą besidairydamas vietos, o tuomet net atsilošiu tarp žmonių pamatęs vienišą merginą per šiaudelį siurbiančią “Rome passion” taip lyg tai būtų vanduo su sirupu. Praeinant padavėjui, ji užsisako dar to paties ir aš, išgirdęs stiprų akcentą, jau neabejoju, kad mūsų keliai buvo susikirtę prieš tai.

– Labas, – tariu, prasibrovęs tarp žmonių iki jos, – man atrodo tu man  kažkur matyta.