2 dalis

*Pakeitimas  – pagrindinė veikėja išvyks atostogų vienai savaitei, o ne dviems, kaip prieš tai buvau rašiusi pirmoje dalyje.

Visą savaitę su Maiklu važinėjome po Bohemiją apžiūrinėdami vietoves vestuvių šventei. Pilys, viešbučiai ir rūmai su nuostabaus grožio sodais… neįsivaizdavau, kad Čekija gali būti tokia romantiška ir pasakiškai žavinga šalis. Pavargome, bet Maiklas vis darė staigmenas užsakydamas kokį masažą ar SPA, kad nesijaustumėm visai išsunkti ir vistiek sugebėtumėm pailsėti per atostogas.

Vakar apžiūrėjome paskutinę vietovę – Hluboka pilį – balta ir princesiška. Graži. Tiek galiu pasakyti. Nejaučiau to virpulio – kad viskas, noriu tuoktis čia. Tik Maiklas buvo toks užsidegęs, vos galėjau jį nulaikyti, kad neduotų depozito.

Man reikia daugiau laiko pagalvoti. Matėme penkias vietas ir nebuvau įtikinta nei viena jų, o vestuvės jau kitą vasarą. Dauguma vietų jau buvo užsakytos metams į priekį, bet kadangi tuoksimės penktadienį, turime šiek tiek daugiau pasirinkimo.

– Labas rytas, gražuole, – pro duris įėjo Maiklas su plačia šypsena, nešinas padėklu su dviem garuojančiais kavos puodeliais. Turbūt jau buvo prabėgęs ratelį aplink viešbučio sodus, kol aš rąžydamasi, pro užuolaidas stebėjau tekančią saulę.

– Labas rytas, – sėsdamasi ir padarydama jam vietos ant lovos krašto nusišypsojau aš.

– Ne ne ne, – sustabdė mano ranką, siekiančią kavos, ir atkišo lūpas. – Pirma, bučkis, o tada kava, – nusišypsojau, žinau, kad stengėsi įtikti, mačiau kaip žiba jo akys, tuo pačiu susijaudinimu, kaip po pilies apžiūrėjimo vakar.

Užsivertęs savo dvigubą espresso, pakštelėjo į kaktą ir išskubėjo į dušą. Man patiko lėti rytai. Galėčiau praleisti valandas gurkšnodama kavą ir stebėdama kylančią saulę.

Nutilo dušas, pažadindamas mane iš transo ir perliedamas nerimo banga. Tuoj važiuosim susitikti su Maiklo sese Miroslava ir jo geriausiu draugu Luku. Mačiau juos tik kartą, bet tam gyvuliui nerūpėjo, kad aš jo geriausio draugo mergina. Jis, regis, akivaizdžiai su manim flirtavo, o Maiklas ir jo sesuo numojo viską ranka, priimdami jo flirtavimą kaip pagyrimą Maiklui, kad susirado gražią panelę. “Jis tik juokauja, nekreipk dėmesio”.

Tą vakarą, per Miroslavos gimtadienį, kai Maiklas šokdino seserį, mane į glėbį stvėrė Lukas. Taip stipriai mane suspaudė ir prišlijo, kad nebuvo kur dėtis ir tik panarinti galvą į jo kaklą. Visi buvom pagėrę ir šokome prieblandoje, tad niekas negalėjo gerai matyti kas vyksta. Lukas tiesiog valgė mano ausį, ranka vaikščiodamas po visą mano nugarą. Šokdamas vis įkišdavo koją man į tarpukojį, apsimesdamas, kad tai tik šokio judesys ir kaskart tai padaręs suaimanuodavo man į ausį ją lyžtelėdamas. Nežinojau kaip elgtis, nesitikėjau tokio tiesmukumo. Nejaugi turėjau pradėti rėkti ir sugadinti Miroslavos gimtadienį? Ją mačiau pirmą kartą gyvenime, nenorėjau kelti scenos. Dainai pasibaigus turėjau išeiti įkvėpti gryno oro. Negalėjau pulti atgal Maiklui į glėbį, buvo taip gėda.

Įsukome į kempingą su palapinėmis po dešine ir nameliais ant ežero kranto po kaire puse. Priekyje iškart pastebėjau laukiančius Luką su Miroslava, ši kabojo jam ant kaklo nuogu užpakaliu. Su rankšluosčiais ant pečių, jau buvo pasiruošę eiti prie ežero. Maiklas papypino ir šie išsišiepę pradėjo mojuoti.

Pasistatę automobilį prie namelio pasisveikinom su porele. Lukas vos kreipė į mane dėmesį, vadinasi tikrai neatsiminė to vakaro. Iškart pasidarė lengviau. Miroslava, pasak Maiklo, angliškai mokėjo kalbėti puikiai, bet kažkodėl nesistengė nė trupučio. Nebuvau tikra ar tai buvo jos protestas prieš mane ir faktas, kad nekalbu čekiškai ar tiesiog buvo nedrąsi. Tad, kol Maiklas su Luku glebėsčiavosi, mes nejaukiai stoviniavom šalia ir šypsojomės.

– Mes greitai persirengsim ir galim eit, gal galėsim užsukti į kokią užkandinę pakeliui prie vandens dviračių?  Esam baisiai išalkę, – rankomis patrynė Maiklas.

– Žinoma, mes palauksim, bėkit, balandėliai, po audringo ryto greičiausiai išbadėję, ane? – alkūne pagrūmojo Lukas Maiklui ir pamerkė akį. Ko jis siekia tokiais komentarais? Mes ryte nesimylėjom, bet Maiklas sukikenęs trenkė jam alkūne atgal, lyg sutikdamas, kad taip būtent ir buvo. Dirbtinai šyptelėjau ir apsisukusi užlipau laipteliais į mūsų namelį, iš paskos Maiklas.

Man apsivilkus maudymosi kostiumėlį ir besilenkiant pasiimti suknelės iš lagamino, Maiklas pliaukštelėjo per užpakalį.

– Auč, ką čia sugalvojai!

– Oi, atsiprašau, kad norėjau pažaisti su savo sužadėtine, – iškėlė rankas į viršų jis.

– Tiesiog nustebinai mane, – tryniau užpakalį piktokai žiūrėdama į jį. – Skauda.

– Negalvojau, kad tokia jautri, – pažvairavo ir apsisuko. – Užrakink duris, kai baigsi, – piktai šovė jis ir išbėgo į lauką.

Tas sušiktas Lukas jam blogas pavyzdys, visada tampa kažkokiu gyvuliu, kai su juo susideda.

Įsimečiau porą daiktų į krepšį ir išėjau. Lukas su Maiklu linksmai kalbėjosi ir juokavo. Užrakinau duris ir pradėjau lipti laiptukais žemyn. Pastebėjau, kaip Lukas paslapčia bandė nužvelgti mano kojas ir širdis pradėjo smarkiau plakti. Maiklas iškart prišoko ir apkabino mane per kaklą. Koks lipšnus staiga pasidarė.

Lukas su Maiklu aiškiai mėgavosi vienas kito draugija. Kai Miroslava pamatė, kad jai nebeliko nieko kito tik kalbėtis su manimi, ji apėjo vaikinus ir prisijungė prie manęs. Ir iš tiesų, jos anglų kalba buvo nepriekaištinga.

– Kaip sekasi vestuvių planavimas? Girdėjau iš draugių, kad atima nemažai nervų, – draugiškai pasiteiravo ji. Aną kartą, kai susitikome, buvo jos gimtadienis ir pliurpti nebuvo kada. Praktiškai, tai pirmas kartas kai mes kalbamės.

– O taip, jie buvo teisūs. Visą savaitę apžiūrinėjom viešbučius ir pilis ir nesu tikra, kad kažkas labai krito į akį, bent jau man. Jausmas toks, kad tiek planavom ir iš taško A visai nepajudėjom, – nusivylusiai burbuliavau aš. Niekam nepasakojau apie šios savaitės vargus, tad buvo gera nusimesti šias mintis nuo pečių.

– Na kaip nors, kaip visi susiplanuoja taip ir jūs susiplanuosit, o jeigu kas, tai visada galit susirašyt kai kur tik dviese ir nedaryti jokių vestuvių, – šypsojosi ji.

– Ha ha ha, tu ko gero žinai, kad Maiklas niekada nepasirašytų tokiai šventei, būtum mačius, kaip jam patiko Hluboka pilis vakar, jis nenustygo vietoje! – parodžiau rankomis kaip sprogsta galva.

– Kas sakė, kad tik moterims patinka pompastika? – suprunkštė ji. Abi pradėjome juoktis, ji mane suprato. Regis diena bus geresnė, nei tikėjausi.

Priėjome greito maisto sunkvežimį. Maiklas jau buvo nusipirkęs dešrainį be nieko ir kartu su Luku pasiėmė alaus. Pamačiau, kad jie pardavinėja langošė – užkandį su česnakiniu pagrindu, daug sūrio ir daug pomidorų padažo. DIEVINAU jį. Mano mėgstamiausias užkandis Čekijoje.

Buvau tokia alkana, net pamiršau, kad tuoj lipsiu į tą patį laivą su Luku, rūpėjo tik maistas. Užsisakiau langošė ir radlerio stiklinę, nemanau, kad Maiklas prieštaraus, juk ten beveik nėra alkoholio.

Ištiesiau rankas pasiimti langoše ir, kol pardavėjas rinko grąžą, godžiai suleidau dantis į padą. Pagaliau – maistas. Pasiėmiau į kitą ranką radlerį ir patraukėm su Miroslava link vaikinų. Maiklas žvilgtelėjo į mūsų pusę, į mano maistą ir kol Miroslava ragavo Luko alų, Maiklas priėjęs sugriebė už rankos ir spausdamas ją sušvokštė pro sukąstus dantis:

– Aš tau kiek kartų sakiau, kad nekenčiu česnakų. Ir vėl nesimylėsim, nes negalėsi atsikratyt to kvapo iki rytojaus. Maniau vieno karto užteks suprasti, kokią nesąmonę padarei, – ir paleidęs nuėjo. Akyse susikaupė ašaros… Pamiršau, kad jis nekenčia česnakų… Visai iš galvos išgaravo… Dabar galvos, kad specialiai taip padariau… Laikykis, neverk.

– Kas nutiko, tau viskas gerai? – susirūpinusi paklausė Miroslava.

– Taip… taip, viskas gerai, įsikandau liežuvį, net ašaros ištryško, – sumelavau jai.

– Eech, būna.Va užgerk radleriu, praeis.

– Aha, praeis…

Pasiėmėm dvivietį dviratį su didesniu deniu ir išplaukėm. Maiklas su Luku mynė, o mes, valgydamos ledus, sėdėjome ant krašto vilgydamos kojas vandenyje. Ežeras buvo didžiulis, visose pusėse plaukiojo vandens dviračiai ir dūko vaikai. Tikrų tikriausia vasara.

Vaikinai plaukiojo nuo dviračio, tolyn ir atgal, o mes drybsojome ir klausėmės muzikos. Maiklas nuo kranto nepratarė man nė žodžio. Apsimetė, kad viskas gerai, bet mane visiškai ignoravo. Pykau ant savęs, kad pamiršau tuos sušiktus česnakus.

Man begulint ant denio ir mėgaujantis saule, staiga pakilo vėjas, apsidairiau aplink ir iš vienos ežero pusės, kurioje augo aukšti medžiai, pasirodė beveik juodi debesys. Atrodo girdėjau griaudint, bet su tiek triukšmo aplink, nebuvau tikra. Vaikinai buvo tik išplaukę tolyn.

– Miroslava, žiūrėk! – parodžiau į juodutėlį dangų atslenkantį link mūsų.

– Velnias, va čia tai bus. Sėsk, minam jų pasiimt, – paragino Miroslava. Sėdau šalia jos ir pradėjom minti link vaikinų. Jiems tolumoje sustojus ir pagaliau pamačius, koks debesis iš už mūsų artinasi, suskubo plaukti atgal.

Vėjas dabar plaikstė dviratį kaip pašėlęs. Buvo sunku minti, kilo bangos ir stūmė mus į kitą ežero pusę. Vaikinai priartėję užsikabarojo ant denio. Per visą sąmyšį aš jau spėjau pamiršti kas nutiko, bet ne Maiklas. Bandžiau tiesti jam ranką, bet jis jos neėmė ir vėl mane ignoravo. Lukas pastebėjo šį jo gestą, žvilgtelėjo į mane, bet aš nusukau akis.

Darėsi nežmoniškai šalta. Diena virto naktimi vos per keletą sekundžių.

– Reikėtų mums lįsti į vandenį, bus šilčiau, – laikydamasi plaukus ir susirietusi iš šalčio rėkiau visiems.

– Vis tiek nenuplauksim iki kranto su tokiu vėju – niekaip, reikės išlaukti čia, – pridūrė Lukas.

– Na, aš į jokį vandenį nelįsiu, – drebėdama kėdėje, susisukusi į rankšluostį drėbė Miroslava. Maiklas atsisėdo į antrą kėdę šalia jos ir taip pat susisuko į rankšluostį. Keturiems, po mažyčiu stogeliu čia net nebūtų vietos.

– Šūdas, vėjas mus neša į priešingą pusę, reikia bandyti bent išsilaikyti toje pačioje vietoje, turėtų greit praeiti, – rėkė Maiklas, bandydamas minti ir “vairuoti”.

– Gerai, man žiauriai šalta, aš šoku į vandenį! – ir nelaukdama atsakymo, net nežvilgtelėjusi į Maiklą, galva žemyn nėriau į vandenį. Buvo kur kas šilčiau nei ant dviračio.

Išnėrusi pastebėjau, kad mūsų dviratis per vidurį turėjo tuščią erdvę su metaliniu strypu per vidurį – puiku, slėptuvė nuo lietaus. Joje laisvai visi tilptume. Įsikabinau į dviratį ir laikydamasi už krašto sušukau, kad jie taip pat galėtų nusileisti žemyn, kur nėra vėjo. Tačiau, išskyrus Luką, niekas nesiklausė. Įplaukiau į tą erdvę, užsikabinau už strypo ir šiltai laukiau, kol Miroslava rėkavo ant prasidedančios liūties.

Vanduo maišėsi su dangumi. Nebuvau mačiusi nieko panašaus. Tai buvo taip antgamtiška… o gal atvirkščiai – nepaprastai gamtiška? Viskas atrodė lyg sapnas – triukšmas, vanduo, debesys ir lietus. Šniokštimas užgožė bet kokį kitą garsą. Viskas tiesiog ūžė.

Pasigirdo tylus pliukštelėjimas į vandenį, bet nesimatė nieko. Staiga išgirdau kaip kažkas už manęs išnėrė ir prisiartino sugriebdamas mane per liemenį ir prisitraukdamas save prie mano kūno. Pajutau šiltą kvėpavimą į kaklą ir į ausį ir mane perliejo šiurpas. Lukas.

– Ką darai… – išsigandusiu, bet ramiu balsu paklausiau. Nemoku paaiškinti kokia siurreali rodėsi ši situacija. Jausmas buvo toks, lyg mes išnėrėme į kitą pasaulį – atskirą nuo to, kuris yra viršuje. Pasaulį, kuriame nėra nieko, kurio nestebi niekas ir apie kurį nežino niekas.

– Galvojau apie tave, – gundančiu balsu tarė jis, viena ranka glostydamas man pilvą. Užsimerkiau ir leidau jam mane jausti. Rankomis laikiausi už strypo, kol jis mėgavosi mano kūnu. Neliečiau jo, bet jo šilti bučiniai varė mane į ekstazę. Jis viena koja apsivijo manąją, kad vanduo mūsų neišskirtų. Pajutau kaip į nugarą įsirėmė jo standi erekcija. Man į tai nesureagavus, jo ranka pradėjo slysti žemyn. Patrauk, patrauk – tylus balsas rėkė galvoje. Ša, nieks nesužinos, vos galiu girdėti savo pačios mintis.

 …