2 dalis

– Piety! – Airilė blaškėsi po pamiškę ant juodbėrės Vėdrūnės. Eiklesni žirgai buvo arba pasileidę iš aptvaro arba paimti tiems pabėgėliams sugaudyti. Vėdrūnė – puiki kumelė, romi ir paklusni, paprastai naudojama mokytis joti. Tokiam žygiui, į kurį dabar išsiruošė Airilė, kumelė nebuvo tinkama. Mergina būtų norėjusi jaunesnio, greitesnio žirgo. Užvis labiausiai dabar troško savo baltojo sielos draugo. – Piety!

Kunigaikščio Dakoto žemėse net miškas niūresnis, pievose mažiau gėlių ir tas pilkas debesis nuo čia tikriausiai niekada nepasitraukia, piktai pagalvojo Airilė. Ji jau gana toli nujojusi nuo savo tėvo žemių ribos, taip toli, kad jų jau nesimatė horizonte. Saulė negailestingai greitai sviro žemyn. Tiesa, pro debesį jos nė nesimatė, Airilė tik nerimastingai sekė šiek tiek šviesesnį lopinėlį apniukusiame danguje, išduodantį, kad laikas tirpsta.

Net puldinėdama nuo vienos laukymės prie kitos ir šaukdama, širdyje Airilė suprato, kad tai beprasmiška. Jeigu Pietys būtų kažkur netoliese, jau seniausiai būtų atbėgęs. Paprastai žirgas prisistatydavo vien pagalvojus apie jį. Jeigu jis nesirodo, reiškiasi, negali.

– Tai aš kalta, – kuždėjo Airilė. – O, Piety, atleisk man. Ateik pas mane, prašau, ateik.

Airilė sukūkčiojo iš nevilties. Jau greitai jai teks keliauti į tolimą būsimojo vyro kraštą, palikti savo šeimą, visus, kuriuos pažinojo nuo vaikystės ir mylėjo. Pietys turėjo būti kartu su ja, ten, tarp svetimų žmonių, jos nuostabusis žirgas turėjo būti jai atrama ir paguoda

Be jo ji neištvers, be Piečio neturės pusės sielos.

Ir tik ji pati kalta, kad jo neteko.

Ne, ne, ne! To negali būti!

– Piety! – Airilė suriko iš visų jėgų. – Piety! Piety!

Priešais stūksojo nedidelė kalvelė, o už jos matėsi dar tankesnis miškas. Blykstelėjo tamsaus sidabro spalvos lopinėlis. Ežeras? Jeigu ežeras, gal žirgai nubėgo ten atsigerti?

Sukirbėjo nauja viltis ir, pamiršusi bet kokį atsargumą, Airilė pasileido atviru lauku į kalvą.

– Piety! – šaukdama ji ragino vargšę Vėdrūnę bėgti iš visų jėgų. Pačiai buvo gaila taip alinamo gyvulio, tačiau ji privalėjo išmėginti viską, kad atgautų savo žirgą.

– Atleisk, atleisk, – sukuždėjo Airilė dabar jau Vėdrūnei ir vėl suriko, – Piety!

Už kalvelės pasigirdo žirgo žvengimas. Džiaugsmas tvykstelėjo greitai, lyg Perkūno botagas danguje, ir dingo. Jį pakeitė atsargumas. Tai ne Piečio balsas.

Kalvos viršūnėje pirmiausia pasirodė žirgo galva, tada antra, trečia. Ir raiteliai. Ant žirgų sėdėjo raiteliai. Trys ginkluoti vyrai.

Airilė staigiai ir per grubiai trūktelėjo vadeles. Vėdrūnė priekaištingai sužvingo.

– Atgal, Vėdrūne, atgal!

– Stok! – atskriejo įsakmus šūksnis nuo kalvos viršaus. Suprantama, ji nė neketino paklusti.

Rodės ne tik ausimis, o visu kūnu girdėjo atsivejančių žirgų dungsėjimą.

Mergina žinojo, kad geroji kumelė stengiasi iš visų jėgų. Bėgti kalvos šlaitu buvo lengviau, tačiau tą patį privalumą turėjo ir persekiotojai. Jie artėjo taip greitai.

Tuoj jie paleis ietį man į nugarą, šmėstelėjo mintis.

O gal prijos arčiau ir kirs kalaviju?

Jeigu ji tik spėtų iki miško.

Jeigu tik ji turėtų dabar savo Pietį,  jiedu skriete nuskrietų, žemės neliesdami.

– Oho, kokia skrajūnė! – šūktelėjo vienas vyras, lyg nugirdęs jos mintis, ir švilptelėjo. Kitas nusikvatojo.

Jie netgi pernelyg nesistengia. Tausoja savo žirgus, mėgaujasi pramoga.

Airilė skausmingai jautė besiplaikstančią šventinę suknelę ir savo ilgus palaidus plaukus, skambančias sidabro apyrankes.

Jie nesvies į ją ieties, neperkirs kalavijo ašmenimis.

Bent jau ne iš karto.

Dar kartą stipriai keliais paragino Vėdrūnę, kuriai ir taip jau dribo putos iš snukio. Po akimirkos pajuto stiprų trūktelėjimą ir žirgas iš po jos dingo.

Tiksliau, ji pati dingo nuo Vėdrūnės nugaros, stiprios rankos ištraukta iš balno dabar buvo kniūpščia užmesta ant persekiotojo žirgo balno ir raitelio šlaunų.

Persekiotojas sustabdė savo žirgą, švilptelėjo bendrui, kad tas sugautų Vėdrūnę.

Tada stumtelėjo Airilę žemyn taip, kad ši nuslydo nuo žirgo ant žemės ir šlumštelėjo ant virpančių kojų.

Pagrobėjai taip pat nulipo nuo žirgų ir apsupo merginą.

– Nagi, nagi, ir ką mes čia sumedžiojome? – pašaipiai ištarė tas, kuris ištraukė ją iš balno. Sugriebęs už smakro pakėlė jos veidą taip, kad galėtų geriau apžiūrėti.

Airilė taip pat piktai spoksojo į vyro veidą. Jau buvo mačiusi šį veidą, prieš keletą mėnesių, genčių sueigoje. Tokio tamsaus vyro anksčiau nebuvo regėjusi, todėl tada atkreipė dėmesį. Juodi lyg derva plaukai, juodi platūs antakiai, nosis su kuprele, juoda trumpa barzda. Lūpos putlios, išlinkusios taip, kad atrodė, jog jis nuolat šaiposi. Ir oda tamsesnė, rusvesnė, galėjai suabejoti, kad šis vyras – jotvingis. Tačiau jis ne šiaip jotvingis, o kilęs iš garsios šeimos. Airilė žinojo jo vardą.

Dakotas.

– Seniai nemačiau tokios gražuolės! Koks veidelis, plaukai, kūnas – tikra deivė! – džiugiai ir gosliai įvertino kitas.

– Nesiseilėk, – subarė trečias, jis atrodė vyriausias iš trijų. – Pažiūrėk į ją, čia ne šiaip mergšė. Ji kilminga. Verta neblogos išpirkos. Arba kainos. Jeigu ji tikrai ta, kaip manau, mums perkūniškai pasisekė.

Nuo tokių žodžių mergina įsitempė.

– Kas tu tokia? – įsakmiai paklausė Dakotas.

Airilė pamuistė galvą, norėdama ištrūkti iš smakrą surakinusios rankos, tačiau jis tik dar skaudžiau suspaudė.

– Aš – kunigaikščio Gausmio duktė, kunigaikštytė Airilė, – išdidžiai pareiškė. Dabar nieko kito nepadarysi – jos tėvas turės išpirkti ją iš Dakoto, o kartu ir jos žirgą.

Dakoto akys nušvito piktu džiaugsmu.

– Kad mane kur, – nusikvatojo vyras. – Kunigaikštis Gausmys šiandien man siunčia tikrai prabangias dovanas. Reikės gerai pasinaudoti tokiu dosnumu.

– Tau derėtų mane paleisti.

Dakotas paleido jos smakrą ir perbraukė pirštais per iškaitusį nuo jojimo ir vyro artumos skruostą.

– Tokia graži, tačiau kvailutė, – lyg apgailestaudamas ištarė. – Argi tavo tėvas neįspėjo neiti į mano žemes? Tu įsibrovei ir dabar priklausai man. Lipk į balną.

Nelaukęs sutikimo suėmė delnais jos liemenį ir kilstelėjo aukštyn ant savo žirgo. Po akimirkos ir pats įsitaisė jai už nugaros.

Kunigaikštį Dakotą atlydėję vyrai taip pat sėdo į balnus, vienas jų vedėsi Vėdrūnę už pavadžio.

Vyrai pasuko ten, iš kur buvo atjoję.

– Aš neįsibroviau į tavo valdas, kunigaikšti. Tiesiog ieškojau savo žirgo. Tokio balto, nuostabiai gražaus. Jo vardas Pietys. Labai myliu tą žirgą, esu kartu nuo jo gimimo. Jis mano sielos gyvūnas.

Dakotas susiraukė nuo tokios žodžių tirados.

– Patylėk.

– Turėtum grąžinti mane namo. Mano tėvas tau tikrai atsilygins. Šita nesantaika – tikra kvailystė. Mes juk kaimynai. Mūsų protėviai susipyko jau labai seniai, esu tikra, kad niekas nė nežino, kokia to barnio priežastis.

– Aš žinau, – burbtelėjo Dakotas.

– Visa tai įvyko seniai, – nenusileido Airilė. – Dabar laikai pasikeitė. Neturite prabangos pyktis, kovoti vienas su kitu. Pažiūrėk, kiek aplinkui priešų. Jeigu judu nesusivienysite, o pešitės dėl kiekvieno grumsto, tie priešai įveiks jus kaip vaikus.

– Susivienyti? Su tavo tėvu? – neištvėrė Dakotas. – Tokios kvailystės kaip gyvas nesu girdėjęs? Ar to tavo tėvas tave čia atsiuntė? Gal grąžinti jam tave dalimis, kad parodyčiau, ką apie tai manau? Nesiutink manęs, geriau patylėk.

Tačiau Airilė nė nemanė klausyti. Šitas kietakaktis turi išgirsti proto balsą.

– Ką laimėsi, taip pasielgęs? Mano tėvas atsives čia visą kariuomenę, tu taip pat turi nemažą. Išsiskersite taip, kad kitiems beliks tik susirinkti mūsų turtus, žemes, pilis. Jeigu susitaikytumėte, sujungtumėte pajėgas, turėtumėte didžiulę kariuomenę. Niekas jums neprilygtų. Pagalvok, argi dėl to neverta pamiršti senos sutrūnijusios nesantaikos? Jeigu saugiai pargabensi mane namo, tėvas tikrai atsidėkos. O juk šiandien atvyksta Skomantas pirštis. Jeigu nepaleisi manęs, sugriausi man gyvenimą.

– Patylėk, arba surasiu, kaip tave užčiaupti, – suurzgė Dakotas. Jo niūrus veidas neišdavė jausmų, tačiau viduje jis siuto lyg užkabintas širšių lizdas. Susivienyti. Su Gausmiu. Jo protėviai dabar tikriausiai varto pilkapių akmenis. Arba kvatojasi lyg bepročiai. Nes toks šis pasiūlymas ir yra. Beprotiškas.

Airilė nepaisė įspėjimo, ištarto tokiu grėsmingu balsu, kad ir ginkluotą vyrą būtų privertęs trauktis.

– Paleisk mane. Jei man kas nors nutiks, tėvas dangų su žeme sumaišys, bet atkeršys. Juk pats supranti. O kol judu kariausite, kol mūsų šeimos kariaus, priešai nesnaus. Pargabenk mane tėvui, grąžink mano baltąjį žirgą, mano Pietį ir judu galėsite sudaryti sąjungą, kaip ir pridera kaimynams. Ai! – Airilės jausminga kalba baigėsi skaudžiu aiktelėjimu.

Dakotas suėmė kumščiu jos tankius medaus spalvos plaukus ir atsuko merginos veidą į save. Nebegalėdamas daugiau klausytis, nuo aimanos pravertas rausvas lūpas užspaudė savo burna. Baudžiantis bučinys buvo godus ir gilus. Vyro liežuvis bemat įsmuko į saldžią burną, tačiau tyrė ją atsargiai, baimindamasis, kad toji pasiutėlė jam neįkąstų. Tik pajutusi lūpų prisilietimą Airilė sustingo, tačiau netrukus jos kūnas atsipalaidavo, netgi glustelėjo arčiau kietos Dakoto krūtinės. Nustebęs vyras suprato, kad belaisvė nė nemano kandžiotis. Ir veikiausiai pati nejaučia, kad tylutėliai aikčioja jam į burną.

Dakotas niekada nebūtų pagalvojęs, kad aikčiojimai gali turėti skonį. Saldų, kvepiantį, kvaitinantį.

Priekyje joję vyrai atsisuko pažiūrėti, kodėl Dakotas atsiliko. Pamatęs jį karštai bučiuojantį priešo dukrą, vyresnysis jau žiojosi priekaištauti.

Jis, nors ir labai nenorom, pritarė merginai. Kunigaikštis Gausmys yra patyręs karvedys, turi daug vyrų. Visi plačiojoj Jotvoj ir už jos ribų žino, kad žmoną ir dukras jis saugo nuožmiai kaip vilkas. Kad išvaduotų savo brangiąją mergaitę, užgrius Dakoto pilį su didžiule kariuomene ir Perkūno rūstybe.

Todėl reikėtų paklausyti išmintingų kunigaikštytės žodžių ir kuo skubiausiai saugiai pristatyti ją į jos grėsmingojo tėvo rankas. Arba išsireikalauti gausios išpirkos ir tada gyvą sveiką grąžinti namo.

Tačiau toks paraginimas liko neištartas. Dakotas vienu kumščiu kietai laikė sugniaužęs švelnius merginos plaukus, kad ši nesimuistytų, tačiau kita ranka švelniai glostė rausvą skruostą, braukė plaukus nuo jo.

Vyrai susižvalgė. Suprato, kad dabar tos merginos neišplėši iš Dakoto glėbio, kaip kad neatimtum šviežio grobio iš plėšraus žvėries.

Jiedu nusigręžė ir niūriai įsispoksojo į kelią priešais save.

Burtas mestas, kas bus, tebūnie.

9 mintys apie „2 dalis“

  1. Oi, negaliu!🥰 Nuo ryto taip karšta🔥🔥🔥… Nebegalėdamas daugiau klausytis, nuo aimanos pravertas rausvas lūpas užspaudė savo …. Susilydžiau😜

  2. Nuostabiai plaukiantis tekstas 🥰
    O jau bučinys! Wow 🥰😍
    Koks malonus kontrastas- jis tamsus,ji šviesi 😊
    Labai laukiu,kito šeštadienio!

  3. Vis dar nesusikaupiu namų ruošos darbams! 🤦🏼‍♀️ tikras 🍰!

  4. Mmm koks saldumėlis, taip ir norisi skaityti daugiau. Tik aš dar isivaizduočiau , kaip kažkur tolumoje pradeda ūžti, lingi medžių viršūnės, dėl Airilės jausmų … Jei jau ji vėjų ragana. Ar staiga pakilti stiprėjantis vėjas😉😁

  5. Ah, kiekvienas žodis atgyja kaip vaizdinys galvoje, nerealu!!! ❤️ Jau dabar noriu visos knygos!

  6. Ir kaip reikės sulaukti šeštadienio po tokios įtraukiančios dalies 🥰 tikiuosi mūzos neapleis ir greitu metu sulauksim knygos apie šią meilės istoriją 😉🥰

  7. Koks malonumas skaityti šią istoriją! Tas bučinys… 😍 Labai įtraukianti ir dominanti istorija!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.