2 dalis

Andželina, tik spėjo savo galvoje pagauti mintį „Kokia gėda!“, kaip staiga pajuto, kad yra pakelta Andžėjaus už pažastų aukštyn ir nunešta kelis žingsnius atgal į svetainės kambarį. O tada pasigirdo garsus durų trenksmas.

Muštukui – karatistui jos broliui tai atrodė metų nominacijos vertas garbingiausias darbas – „apsaugoti“ sesę nuo visokių „balvonų“, nes juk „svarbiausia yra pasiruošti studijoms universitete!“. Abu vaikai šeimoje augo be tėvo, nors oficialiai jie turėjo juos skirtingus. Tad Andžėjus, kaip vyresnis brolis, gan karštai ėmėsi tėvo vaidmens:

– Andželina, tu atmink, esi vienintelė iš visos giminės, kuri studijuos aukštąjį mokslą! O aš padarysiu viską, kad tai būtų tiesa! – įsijautęs į savo dramą karštai išrėžė brolis. Ir pridūrė:
– Jokių „chakalių“. Dabar svarbiausia – mokslai. Tu man už tai dar padėkosi. Kažkada, aišku – šyptelėjo pats savimi patenkintas už tokį „nuostabų“ pamokslą.

Andželina pribėgo prie virtuvėje vakarienę ruošiančios mamos:
– Mama, tu matei visą šį spektaklį? Kaip manai, ar Andžėjui ne laikas pasirodyti pas rimtą psichiatrą? – paklausė su ironijos prieskoniu.
– Mačiau, mačiau, – veide neslėpė šypsenos ir primerkusi vieną akį pridūrė:
– Dabar tu nori į tualetą. Na, jis prie durų, ar ne? Garsiai užsidarai tualeto duris, tada tyliai jas atsidarai ir tyliai išeini pro duris. Supratai?

Mama šiuo metu pati gyveno įsimylėjėlės gyvenimą. Panašu, kad jai pagaliau pavyko sutikti jos vertą rimtą vyrą. Tad puikiai suprato dukrą, pas kurią pirmą kartą į namus atėjo vaikinas. Tiesą sakant, giliai viduje ji didžiavosi savo dukra. Ji ne tik moksliukė – pirmūnė, bet ir mergina. Mergina, kuri verta gražiausių dalykų žemėje, o ypač – meilės.

Andželina, supratusi mamos pasiūlytą puikų planą, taip ir padarė. Dramatiškai trinktelėjo tualeto duris, prieš tai sušukdama ant viso buto: „O atlikti gamtinius reikalus be tavo priežiūros galiu?!“.

– Gali, – pasigirdo iš brolio pusės.

Tyliai išsliūkinusi iš namų, Andželina kieme susidūrė su vis dar kantriai jos laukiančiu Radvilu.
– Tu atėjai, – laimingas ištarė. Tada čiupo Andželiną už rankos ir abu bėgte pasileido į greta namų esantį parką, kurio slapčiausi takeliai Andželinos nuo vaikystės puikiai ištyrinėti. Pavymui abu išgirdo brolio balsą: „Andželinaaaaaa!!!“.

Bet jiems buvo vis vien. Švelnus ir šiltas vakaro vėjas tapo jų sąmokslininku ir lydėjo juos tiesiai į miško parkelį. Anksčiau niekada vienas kito nepažinoję ir nebendravę jaunuoliai, tą akimirką, kol bėgo slėptis, tapo komanda, kuriai žūt būt reikia pasislėpti.

– Eikš čia, – į didžiulę medžio drevę pasiūlė įlįsti Andželina. Čia buvo jos slėptuvė nuo vaikystės, į kurią ateidavo pabūti viena, apmąstyti savo mintis, pasvajoti… Tiesa, į ją galėjo tilpti ne itin platus žmogus.

Greitai į drevę įlindusiai Andželinai teko minutėlę palaukti, kol pagaliau įsirabždinti į išsausėjusio medžio vidų pavyks ir Radvilui. Čia vietos nepasirodė, kad būtų labai daug, tad Radvilas, galima sakyti, net nenorėdamas, užgriuvo Andželiną stipriai prispausdamas ją savo kūnu prie drevės.

– Žinai, man pradeda patikti, – nusišypsojo jis. Ir abu išgirdo bėgimo žingsnius. Andžėjus.
– Nebijok, – tyliai sušnabždėjo Radvilui į ausį Andželina, – čia jis ir jo raumenys tikrai netilps.
Žingsniams nutolus abu ir toliau liko prilipę vienas prie kito.

– Andželina, ar gali atsakyti man į vieną klausimą?
– Kokį? – klausiamai pasižiūrėjo į akis.
– Ar tu mane atpažinai? – Dabar jau visai rimtu veidu paklausė Radvilas.
– Taip, tu esi Radvilas, tikrai ne joks Antanas ar Anzelmas, – šyptelėjo.
– Ne, ne ta prasme.
– Nesuprantu, ką tuomet tu turi galvoje? Paaiškink.
– Na, supranti… – kiek nedrąsiai pradėjo Radvilas, – trys dienos iki mums susitinkant, aš atlikau tokį ritualą…
– Ritualą? Tai tu koks nors raganius? – kiek ironiškai, bet susidomėjusi išpyškino mergina.
– Na, taip… Naktį aš sapnavau sapną, ką reikia daryti, kad sutikti savo žmogų. Savo sielos pusę, supranti?
– Nelabai. O tai tau negana tavo sielos?
– Nesupratai, Andželina…, – paniręs nosimi į jos plaukus ir įkvėpdamas jos kvapo, tęsė:
– Tame sapne aš pamačiau aiškias gaires, ką turiu daryti. Ir tada aš išsakiau tokius žodžius: „Ką laikrodžių dūžiai sujungs, švelnus vėjas lydės, o medžio šerdis priglaus, kvapas leis atpažint, tų neišskirt niekada. Tebūnie taip! Tai padaryta. Dėkoju. Amen“. Kai sakiau šiuos žodžius, tikrai neįsivaizdavau, kad laikrodžiai gali susidaužti tiesiogine to žodžio prasme! Ir, kad dabar su gražiausia miestelio mergina būsiu medžio viduje! Ar dabar supratai, Andželina?! Aš tave atpažinau, tu esi mano žmogus! O aš…
– Mano…, – dabar jau surimtėjusi pridūrė Andželina. Švelniai pirštais perbėgo per Radvilo kaklą, įtraukė jo kvapo ir, tarsi, užhipnotizuota pridėjo:
– Tai tu? Juk tai tu! Tik dabar tavo vardas Radvilas…
– Pagaliau… Mes atpažinom vienas kitą… Ir susitikom… – Radvilas žiūrėjo merginai tiesiai į akis ir tuo pačiu glostė jos plaukus, tada pabučiavo kaktą, nosį, akis ir jausdamas natūralų merginos jaudulį, dar kartą žvilgsniu lyg paklausęs: „ar galiu tęsti?“, gavęs pritarimą, švelniai palietė lūpomis Andželinos lūpas.

Pirmasis poros bučinys buvo toks švelnus ir saldus, kad prieš jį bet kokią kovą pralaimėtų pats saldžiausias pasaulyje desertas ar taip mėgstami Andželinos ledai. Dabar visa tai ištirpo ir neteko prasmės, kai pajuto tikrąjį saldumo skonį. Pirmojo bučinio… Radvilas abiejomis rankomis suėmęs Andželinos veidą toliau skanavo jos lūpas liežuviu vis leisdamasis giliau, kol pagaliau jie susijungė į vieną aistringą tango. Radvilas švelniai atsitraukęs, žiūrėdamas tiesiai į akis, paklausė:

– Andželina, ar sutinki būti mano mergina? O, jei tiksliau? Mano žmogumi? Visą likusį gyvenimą?
– Sutinku. O tu?
– Sutinku.

Laikas kažkur išnyko, poros pilvuose apsigyveno, atrodo, visa drugelių populiacija, veidus, dabar jau ilgam, papuošė lengva „kvailelių“ šypsena. Abu išlindo iš medžio šerdies – „slėptuvės“, Radvilas ištraukė iš kišenės taip ilgai neštą Andželinai šokoladą ir jau visiškai nieko nebijodami, apsikabinę, lyg drauge gyventų šimtą metų, kvatodami, tarpais sustodami bučiniui… abu nuėjo parko takeliu.