2 dalis

Išrašymas

Šiandien, išrašymo dieną, nuo ryto laukiu savo gydytojo. Kiti mūsų susitikimai nebuvo tokie įspūdingi, kaip pirmasis, bet visi jie buvo jaudinantys. Henrikas, tiksliau, gydytojas Henrikas, gydo mano opą, bet neapsakomai kelia kraujo spaudimą. Nežinau, kuri liga rimtesnė. Per tą velnią įsivarysiu hipertenziją. Vienas privalumas  gulint Klinikose – kardiologinis skyrius visai šalia.

Staiga pro palatos durų langą pastebiu grėsmingą siluetą baltu chalatu ir visa įsitempiu! Prasidaro durys ir įžengia jis – mūsų palatos gydytojas Henrikas! Tą pačią akimirką oras patalpoje įsielektrina ir stipriai sumažėja deguonies koncentracija. Kristina išsiriečia kaip katė ir nusišypso parodydama eilę baltų dantų. Ferdinando nuotykiai, kaip matau, jos talento flirtuoti neatėmė. Aš specialiai nesišypsau, taupau šypseną tiems, kurios jos nusipelnė, bet širdis ima kalti.

– Labas rytas, – įeidamas taria žemu balsu ir skruzdės perbėga mano oda. Jis kaip visada perdėtai rimtas ir arogantiškas, bet su tuo griežtai nesutinka Kristina, nes ji gydytoją Henriką mato visiškai priešingai.

Nors jo nelabai mėgstu, turiu pripažinti, kad mūsų gydytojas atrodo tikrai gerai. Aukštas, šviesūs plaukai sušukuoti į viršų, tarp antakių dvi mažytės rūpesčio raukšlelės, akys didelės, mėlynos, kampučiai kiek nusvirę žemyn. Lūpos griežtos, viršutinė kiek siauresnė už apatinę. Siaurą smakrą dengia trijų dienų barzdelė taip dar labiau išryškindama jo kampuotus žandikaulius. Baltas chalatas dailiai guli ant jo liekno kūno, ties apykakle prasegti žydri marškiniai daro jį šiek tiek žaismingesniu, o apnuogintas Adomo obuolys paverčia jį skaudžiai patraukliu. Jam galėtų būti apie trisdešimt penkerius metus, bet gali būti, kad amžinai susirūpinusi mina jį pasendina keleriais metais. Vogčiom nužvelgiu jo „daktariškus“ dailius pirštus – jokio vestuvinio žiedo. Pasidaro aišku, kodėl jo veide amžinai nelaiminga mina: įkalinti uodeguotieji mažyliai spaudžia pono daktaro smegenis viršuje ir apačioje. Taip jam ir reikia. Negaliu jo pakęsti, bet kažkodėl kaskart man norisi jį pamatyti. Nesuprantu savęs. Man opa, besivystanti hipertenzija ir dabar dar pastebiu pirmuosius Stokholmo sindromo pumpurėlius.

Akies krašteliu regiu, kaip jis prieina prie Kristinos ir atsigulusi nusisuku į langą, bei įsidedu ausinukus vaidindama, kad nesiklausau jų pokalbio. Visgi, sveikata labai asmeniškas reikalas. Bet realiai viską girdžiu, ką jie kalba ir eilinį kartą imu pavydėti Kristinai, kad jis taip rūpestingai bendrauja su ja, jie net pasijuokia. O su manimi jis būna šaltas, apie juokus nė minties nėra. Įtariu, kad tarp Kirstinos ir Henriko kažkas mezgasi.  Abu žavūs, nepriklausomi,  ir manau, kad Kristina visai norėtų ir nesidrovėtų, jei daktaras ją aistringai paguostų ligoninės sandėliuke.

Jis baigia Kristinos apžiūrą ir aš išsigandusi, kad jis nesuprastų, jog klausiausi jų pokalbio, pasigarsinu ausines iki maksimalaus leistino garso. Jis priartėja prie manęs ir aš lyg niekur nieko lėtai atsigręžiu į jį. Gydytojas Henrikas susiraukęs kažką man pasako, bet aš nieko negirdžiu, mano ausyse plyšauja grupės Imagine Dragon šedevras „Follow You“, ir… Negaliu patikėti – jis nueina! Aš pašoku iš lovos, išsiimu ausinukus iš ausų ir matau, kaip jis išnyksta už durų. Susinervinusi atsigręžiu į Kristiną:

– Ką jis man pasakė?!

Ji nusijuokia ir žemu balsu imituodama jį atsako:

– Matau jūs labai užsiėmusi. Kai turėsit laiko, susirasit mane.

– Neprofesionalumo viršūnė! Aš tau sakiau, kad jis arogantiškas! Aš tau sakiau! – užpykstu dar labiau ant jo ir lieju savo širdį palatos draugei. – Negalėjo tiesiog pasakyti, kad išsiimčiau ausines?! Liežuvis nudžiūtų?

Matau, kaip Kristina susimąsto minutėlei, o tada nutaiso paslaptingą miną:

– Žinai, – prityla, – aš gana gerai žinau vyrų logiką ir pagal taip, kaip jis elgiasi su tavimi, man rodos, kad tu jam patinki, ir jis mielai savo liežuvį panaudotų kitur, o ne tam, kad pasakytų, kad išsiimtum ausinukus… – išsišiepia nuo ausies iki ausies ir įbeda akis į mane.

Juntu kaip ima kaisti skruostai ir staigiai nusigręžiu į langą. Nenoriu, kad ji pamatytų sunokusios braškės spalvos mano veidą.

– Nesąmonė, – nutęsiu spoksodama į tolį ir neva gėriuosi netikėtinai atsivėrusia įspūdingo grožio panorama. Širdis blaškosi krūtinėje.

– Sąmonė, sąmonė. Vienas įvarė opą, kitas išgydys, – sukikena Kristina. – O tau jis irgi patinka, ar ne? – ima kamantinėti mane ir mano skruostai dar labiau suliepsnoja kaip kokiai paauglei.

– Tikrai jau ne! Kam jis išvis gali patikti? – bandau įtikinti Kristiną tuo, kuo pati netikiu ir atsisuku į ją, kad įrodyčiau, jog nemeluoju. – Pastebėjau tarp jūsų užsimezgė labai šiltas ryšys. Jūs net pajuokaujat… – kažkaip pavydžiai nuskamba mano balsas.

– Niekas pas mus neužsimezgė, tiesiog jei aš nusišypsau, nusišypso ir jis. Pabandyk.

Per visą dieną jis pas mane daugiau taip ir nebeatėjo. Aš irgi nėjau pas jį. Turiu orumo taip pat. Susigriebiu tik po ketvirtos valandos, kad jis manęs taip ir neišrašė namo, kaip buvo žadėjęs vakar, o jo darbo valandos jau pasibaigė. Aš strimgalviais lekiu į gydytojų kambarį, bet ten jo jau nėra.

– Gydytojas Henrikas turėjo mane išrašyti, bet taip ir nesulaukiau, – pasiguodžiu vyresnio amžiaus pamainos gydytojai.

– Jūs Urtė, ar ne? – paklausė ji, žiūrėdama pro akinių viršų.

– Gydytojas minėjo, kad kažkas jam dar sukėlė įtarimų ir paliko jus pasekti. Rytoj jis jums viską paaiškins.

– Ačiū, – suvaldau užvirusias emocijas ir išeinu visa pikta kaip furija. Jis negalėjo man pasakyti, kad mane dar pasilieka? Kad man dar kažką įtaria? Ar aš jam nematoma? Jokio normalaus bendravimo! Jis mane pribaigė galutinai. Kur po galais skundų knyga?!

Sugrįžtu į gydytojų kabinetą ir kaip galėdama maloniau pasiteirauju tos pačios gydytojos:

– Atsiprašau, jūs kažkur turite skundų knygą?

– Skundų? – išplečia akis.

Pasijuntu nepatogiai ir iškart pasitaisau:

– Pagyrimų ir skundų, – pabrėžiu pirmąjį žodį ir išriečiu lūpų kampučius it nekalta avelė.

– Negi jūs norit apskųsti jį, talentingą, jauną, atsidavusį gydytoją? Nedarykit to, – rūpestingu balsu tarė ji. – Geriau pasakykit jam asmeniškai kas nepatiko. Visi mes žmonės. Visi turim prastų dienų.

– Ne, ne, ne, – imu jaustis kaip pacientė su raudonu šauktuku, – nieko panašaus, aš priešingai, norėjau jį pagirti, kad labai atsakingai žiūri į savo darbą, bet nedrįstu to pasakyti gyvai.

– A, tada viskas gerai, o jau buvot išgąsdinusi mane, – nusišypsojo ji. – Žinot, štai, – ji padavė man lapą, parkerį ir voką. – Parašykit jam gerą žodį, įdėkit į šį voką ir užrašykit, kad čia jam. Padėsim jam ant stalo, rytoj atėjęs į darbą ras ir labai apsidžiaugs. Mane taip kartą, prieš daugelį metų buvo pradžiuginęs pacientas, prisimenu iki šiol.

– Gerai, žinoma, ačiū už idėją, einu ir tuoj parašysiu, – šypteliu. – O jo žmona kartais ne gydytoja? – negaliu atsistebėti savo išradingumu.

– Ne, jis nevedęs. Viengungis. Tik pirmi metai, kaip grįžęs iš Danijos. Jis ten mokslus baigė ir kurį laiką dirbo.

Nieko sau! Netikėtai pajuntu pagarbą jam dėl jo mokslų užsienyje, sugrįžimo į Lietuvą ir kad jis neįsipareigojęs. Greičiausiai. Tada prisimenu Kristinos žodžius „man rodos, tu jam patinki“ ir mane užplūsta maloni šiluma, bet iškart nuveju kvailas mintis tolyn ir einu kažką sukurpti į voką. Imu jaudintis.

– Kristina, prisidirbau, – rodau jai iškeltą voką, popieriaus lapą ir parkerį. – Turiu parašyti pagyrimą gydytojui Henrikui, kitaip atrodysiu, kaip trenkta pacientė. Aš jo nemėgstu, nekenčiu, kaip galiu parašyti kažką gražaus?

– Jei man reiktų parašyti padėkos laišką savo vyreliui, nupieščiau jam penį su įkaltu vinimi kiaurai, – pasako Kristina ir jos mintis mane iš karto sužavi. Klesteliu prie palangės ir kikendama lapo viduryje nupiešiau penį. Tik be įkalto vinies, bet su dviem rutuliukais šalia ir keliais plaukeliais styrančiais iš jų. Atsuku šedevrą Kristinai.

– Rubensas! – ji sušunka.

– Taip, žinau, aš velniškai talentinga.

Rūpestingai sulankstau lapą, pabučiuoju jį, įkišu į voką ir ant jo suraitau: „Gydytojui Henrikui“.

– Baigta! – apsidžiaugiu ir iškeliu voką į viršų.

– Aš tikiuosi, tu juokauji čia? Ir to laiško niekam neneši? – Kristina sunerimsta.

– Nemaišyk. Man juk skylė skrandyje, o ne galvoje, – išsišiepiu ir ji atsipalaiduoja. – Bet tai buvo geras būdas išsikrauti. Skaičiau ne kartą, kad kai esi piktas, visą pyktį išrašyk lape. Na, ir ką galiu pasakyti, kai pati pabandžiau? Mano rašinėlis buvo trumpas, bet tikrai padėjo! Rekomenduoju ir tau, nes manau savo Ferdinandui turi labai daug ką pasakyti.

Nusviedžiu voką ant palangės ir abi išeinam pasidaryti Latte kavos iš aparato, nors aišku, mums opininkėms kavos gerti negalima, bet mes kartais nusižengiam. Mes jau tokios. Eidamos pasižadam, kad grįžusios parašysim po pykčio, t.y. atsisveikinimo laišką: aš – Bernardui, ji savo vegetarui Ferdinandui ir nuo rytojaus imsim gyventi be pykčio.

– Ar jau parašėte? – girdžiu balsą sklindantį iš gydytojų kabineto ir jaučiu, kad klausimas skirtas man.

Atsisuku į pamainos gydytoją, kuri man valiūkiškai šypsosi.

– Dar ne, sunku rasti tinkamus žodžius, – draugiškai atsakau ir nueinam su Kristina plačiai išsišiepusios.

13 minčių apie „2 dalis“

  1. Oi kaip bus dabar įdomu perskaityti tą pagyrimą! 😁 labai intriguojanti antra dalis.

  2. Net nepajutau kaip baigėsi ši dalis. 😶 Jūs taip gražiai vyniojat skaitytoją aplink savo pirštą! 👌

  3. Ech, linksma dalis, tik labai trumpa, vos spėjau įsijausti, o jau ir baigės… 🙈 Patiko, taip detaliai aprašomas Gydytojas😍

  4. Kokia šmaikšti palatos draugė 😁🤓 Nenuobodu būtų su tokia 😊
    O jau daktarėlio išvaizda! 🤯🥵🔥
    Kaip smalsu kaip viskas vyks toliau!
    Jau laukiu kito ketvirtadienio 😍

  5. Atsimenu, kai man buvo 32 metai, po apendicito operacijos irgi susižavejau chirurgu. Kai jis ateidavo rytinei vizitacijai, atrodydvo,kad saule pateka, virpuliukai perbega kunu. Palatos kaimynei irgi.🙂Aciu už prisiminimus. Noriu dar🙂

  6. Tuoj kokia sanitarė nuneš tą voką kur reikia. Puikiai rašai. Ačiū tau desertą.

  7. Čia gal ne visai į šios dalies temą 🤭 tik prisiminiau tokį “pagarsėjusį” veikėją Lietuvoje prie kelis dešimtmečius Henriką Daktarą 🙈

  8. Vos kava klaviatūros neapliejau prunkšdama :DDD Nerealus pagyrimas :DDDDDDDD

  9. Smagiai susiskaitė:) Jau įsivaizduoju, kad tas laiškas nukeliaus jam tiesiai į rankas, o tada tai bus… 😀 Ot,intriga:)) Laukiu kitos dalies!

  10. Man šitas romanas yra visiškai saldaiiiinis 🙂 Ne tik, kad pati su opa gydžiausi pas labai žavų daktarą, bet ir teksto stilius, kalbėjimas, tas laisvumas, žaismingumas ir energija… nu negaliu, kaip patinka <3 <3 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.