13 dalis

Urtė. Moteriška draugystė.

Kristina ir toliau spokso pro langą, kažkodėl vengia atsisukti. Žinoma, ji bijo pažvelgti man į akis… Jaučiasi kalta, kad išdavė. Gerai, ji taip ir turi jaustis. O gal ne? Bandau įtikinti save, kad palengvėtų. Juk tada, kai jie buvo kartu, mūsų su Henriku niekas nesiejo, tik mano slaptos fantazijos. Kvailos, naivios fantazijos. Nepalengvėja…

Įkvėpiu giliau ir ruošiuosi ją dar kartą pakviesti, bet nebenoriu tarti jos vardo… Velniškai pykstu, tik nežinau ant ko labiausiai: jos, Henriko ar savęs, kad patikėjau jo nuoširdumu.

Po galais! Kodėl ji nepasakė man to anksčiau? Tada galbūt nebūčiau pažinusi jo lūpų, jo švelnumo… Dabar skausmas nespaustų krūtinės… Jaučiu, kad man tuoj vėl atsivers opa. Tik kas ją gydys? Henrikai…

Netikėtai suskamba mano telefonas sugrąžindamas į realybę. Mama. Jaučia jos širdis, kai dukrai negera. Taip jau yra. Motiniškas instinktas. Skubu atsiliepti, nes jei po penkių sekundžių neatsiliepsiu, tai dar po penkių ji paskambins policijai ir paskelbs mano paiešką. Ji visada perdėtai manimi rūpinasi, nors aš seniai užaugau. Nusišypsau, paliečiu žalią ragelio ikonėlę ir išeinu iš kambario neuždariusi durų. Užsidarysi, Kristinute, pati. Nebebūsiu tau gera. Tu viską pakeitei permiegojusi su mūsų mylimu gydytoju Henriku.

– Mama! – ištariu kiek galima linksmiau ir skuodžiu laiptais žemyn į kiemą. Nenoriu, kad mūsų pokalbį girdėtų Kristina.

– Na dukryte, kaip laikaisi? – girdžiu mamos raminantį balsą ir krūtinę užlieja šiluma.

– Viskas gerai, mama, esu su draugais sodyboje, čia mums linksma, – įkvepiu gryno oro ir man tikrai pasidaro linksmiau.

– Ar yra kokių grieko vertų kavalierių? – rimtai paklausia. Žinau, kad jai labai norisi, kad išsiskyrusi su Bernardu aš kuo greičiau kažką susirasčiau ir pagaliau ištekėčiau. Mieloji mamyte, teks dar ilgai palaukti.

– Ne, mama, šį kartą visi ne mano skonio, – pameluoju.

– Na ir gerai, nereikia su bet kuo, reikia tokio žmogaus, su kuriuo tau būtų gera, kuris gerbtų, mylėtų ir neišduotų.

– Ačiū, mama, – pasakau ir jaučiu, kaip jos žodžiai mane sugraudina, skausmas pakimba gerklėje. Mylėtų, neišduotų…

Mama dar kažką sako, bet staiga imu nebegirdėti, nes prieš akis išvystu Henriką. Kūnas įsitempia. Širdis ima vartytis krūtinėje. Jis buvo su Kristina… Jis glamonėjo jos kūną, bučiavo švelnią odą, buvo joje… Jis buvo joje! Ima trūkti oro. Nevalingai atitraukiu telefoną nuo ausies.  Jis su Gediminu, Norkumi ir Bubneliu ruošiasi žvejybai, kelios merginos padeda kikendamos, žiūrėdamos į jų meškeres. O Dieve! Meškerių nemačiusios. Bubnelis plekšnoja Henrikui per petį, o jis juokiasi iš širdies. Matau raukšleles apie akis, tobulus baltus dantis ir man sugelia širdį… Velnias, kaip man skaudu. Ir kodėl man atrodo, kad jis juokiasi iš manęs? Matyt jis pajunta mano žvilgsnį ir akimirkai nustoja juoktis, žvilgteli į mane. Mūsų akys susitinka. Nebesuprantu, ką reiškia tas žvilgsnis, nebemoku skaityti… Mano kūną perskrodžia aštri banga ir aš neatlaikau.  Staigiai nusisuku ir vėl glausdama telefoną prie ausies lekiu ežero link pagreitinusi žingsnį.

– Mama, gali pakartoti? Neišgirdau, čia ryšys ne koks… – pameluoju. Einu prie ežero, bet kuo toliau nuo valčių prieplaukos, kad jo nebesutikčiau. Jie išplauks žvejoti, o aš plauksiu namo Kaunan savo liūdesio upe. Nebegaliu čia likti.

Kelis kartus pasigirsta lyg mano vardas. Atsisuku, o ten bėga Kristina visa persigandusi ir šaukia mane, mojuoja rankomis. Pasižiūriu į ją ir nusisuku.  Kalė. Man vis vien, kad ir troba dega. Atsisėdu ant žolės ir įbedu akis į vandenį, toliau kalbu telefonu. Kristina pribėga prie manęs, atsiklaupia iš nugaros, stipriai apkabina ir ima bučiuoti mano plaukus. Suspaudžia širdį, pasakau mamai, kad perskambinsiu ir užbaigiu pokalbį.

– Atleisk man, atleisk, – kužda Kristina, vis tvirčiau spaudžia mane glėbyje ir nenustoja bučiuoti. – Tu man labai brangi. Nenorėjau tavęs įskaudinti.

– Nėra ko atsiprašinėti… – tariu. – Tu buvai laisva, jis buvo laisvas. Jūs nieko blogo nepadarėte, – pasakau. Skausmo gumulas kabo gerklėje. Aš mąstau blaiviai, jie tikrai nieko blogo nepadarė, bet aš vis tiek jaučiuosi klaikiai.

– Šūdas, Urte, šūdas, aš taip nevykusiai pajuokavau, – ištaria ji ir staiga nieko nebesuprantu. Apie ką ji čia? – Atsiprašau, atleisk, – kužda. – Aš pajuokavau, nemaniau, kad patikėsi! Juk jis taip žiūri į tave!

– Apie ką tu? – kiek galėdama abejingiau paklausiu, tik jaučiu širdis tuoj tuoj iššoks iš krūtinės.

– Apie Henriką, aš su juo nemiegojau. Viską kvailai išgalvojau, užsimaniau mat pažaisti, gudragalvė. Pačioje pradžioje susijuokiau, todėl užsidėjau pagalve, tai maniau, kad tikrai supranti, kad juokauju. Paskui, kai supratau, kad galbūt patikėjai, mano fantazija įsijungė, norėjau truputį paerzinti tave.

– .. Aš taip ir maniau, kad juokauji, – sarkastiškai ištariau.

– Atleisk, Urtyte.

Mes apsikabinam ir man nurieda ašara. Iš džiaugsmo. Tarp jų nieko nebuvo! Man norisi bėgti pakrante ir šaukti iš laimės! Išsitiesiu ant žolės pakloto spausdama nugarą prie dar vėsios, bet jau saulės paliestos žemės, ištiesiu rankas į šonus. Koks palengvėjimas! Kristina atsiklausia šalia manęs ir suėmusi mano veidą, pabučiuoja į abu skuostus kuždėdama atsiprašymo žodžius. Aš jai atleidau. Iš karto. Nemoku laikyti pykčio. Taip džiausiuosi, kad mes su Kristina vėl draugės. Taip, ji – mano draugė, nepaisant, kad jos juokeliai gali būti labai kreivi.

– Kas čia per lesbių šau! – išgirstu Gedimino balsą ir abi atsisukam. Šalia stovi žvejų komanda ir aišku, Henrikas. Man atima kvapą… Atsisėdu ir iškart nuleidžiu akis. Vengiu žiūrėti į jį.

– Prisijunk, mažuti, – nusijuokia Kristina. – Trise bus linksmiau, – pajuokauja. Ir kodėl mano dalelė galvoja, kad ji nejuokauja?

– Pasiūlymas labai viliojantis, bet neturiu kada, pupytės. Dabar su vyrais einu žvejoti. Parnešim į šeimos urvą maisto, – mes susižvalgom su Kristina ir nusišypsom. – Urte, o tu nepamiršk dėl rytojaus vakaro. Užsakiau mums staliuką devynioliktai valandai.

Henrikas įbeda akis į mane sekundei ir to pakanka, kad mano kūną perpiltų šaltas dušas. Jis meistriškai varto mano pojūčius vien žvilgsniu. Per sekundę nesulaukęs mano atsakymo, Henrikas apsisuka ir nueina. Juo paseka Norkus su Bubneliu. Lieka tik Gediminas. Laukia atsakymo.

– Gediminai, – tariu. Nenoriu jo nuvilti, bet ir nenoriu suteikti tuščių vilčių. – Opą įsitaisiau ir atsidūriau ligoninėje, nes dar neatsigavau po buvusių santykių. Atleisk, man dar per greitai…

Gediminas akivaizdžiai pasimeta. Tikriausiai jam dar niekas nėra sakęs ne. Įsivyrauja nejaukus momentas.

– Gediminai! – prie jo prišoka Kristina ir paima už alkūnės. – Pasiimk mane, prašau. Tu man juk šitiek kartų žadėjai, bet taip niekad to ir nepadarei, – šypteli ir jis pralinksmėja, bei apglėbia jos liemenį. Ji mane išsuko! Štai kas yra moteriška draugystė!

– Gerai, – sutinka Gediminas. – Tik su sąlyga, kad neištarsi nė žodžio apie tavo buvusį Fediką.

– Pažadu, – mirkteli ji ir Gediminas laimingas nueina.

– Ačiū, – tariu.

– Tai nėra už ką. Mes su juo labai seni draugai. Visada randame apie ką pakalbėti… – ir ji nutyla. – Urte, – ištaria mano vardą ir aš suklūstu.

– Ką?

– Tu tikrai patinki Henrikui. Ar tu matai, kaip jis į tave žiūri?!

Nieko neatsakau, tik viduje nusišypsau.

Henrikas. Vyrų žvejyba

Taip jau gavosi, kad Bubnelis su Norkumi įsėdo į vieną valtį, o mes su Gediminu į kitą. Savanoriškai ėmiausi irklų, nes man reikia išsikrauti. Viduje verda pyktis. Ne, ne ant Gedimino, širstu ant Urtės. Negaliu patikėti, ji tikrai eis su Gediminu vakarieniauti. Urtė sutiko? Kodėl?! Nesuprantu jos… Juk buvo mums taip gera! Aišku, ji mane erzina.

Gediminas atsipalaidavęs, laimingas gurkšnoja alų, žiūri į horizontą.

– Gal alaus? – į skardinę rodo jis ir aš sutinku. – Ko toks susirūpinęs?

– Nieko, kažkaip apie darbą užsigalvojau… – nesakau tiesos.

– Pamiršk tą darbą, šiandien šeštadienis, reikia švęsti! Gyvenimas per trumpas, kad savaitgaliais suktum galvą dėl problemų darbe. Kas jų neturi…

– Tu teisus… – jis visada mokėjo atsipalaiduoti. – Gal galiu rytoj vakare atvažiuoti pas tave į sporto klubą, aprodytum? – aišku, manęs tas klubas visai nedomina, man tik įdomu, ar ji sutiko…

– Negaliu rytoj, ryt vilkėsiu šventinius marškinius su kaklaraiščiu, rankoje laikysiu milijoną rožių, dėl viso pikto turėsiu keliolika prezervatyvų ir vieną čiupą – čiupsą, – šypteli.

– Keliolika prezervatyvų! Nieko sau, žinai, taip gali draugams įvaryti lengvą kompleksą.

– Bliad, Henrikai, tu gi gydytojas – išsioperuosi tą sušiktą kompleksą, – nusijuokia.

– Saugiau bus nusipirkti Viagros, – atsakau ir negaliu patikėti į kokį pokalbį įsivėliau. – O kam tas čiupa – čiupsas?

– Jei ji pradės kalbėti apie savo buvusį, aš ją maloniai nutildysiu, – išsišiepia. – Negi bloga mintis?

– Originali, – nusišypsau, nors jo žodžiai mane dar labiau suerzina. Jis eina rytoj su ja vakarieniauti ir dar kažką žino apie jos buvusį draugą! Aš apie Urtę žinau tik tiek, kiek parašyta jos medicinėje kortelėje.  Įdomiausias faktas, kad ji turi rezus minus pirmos grupės kraują, kaip ir aš. – Tu seniai pažįsti Urtę? – plačiai užmojęs irklus paklausiau.

– Ne, tik vakar susipažinom, bet prie ko čia Urtė? Urtė atsisakė eiti su manimi, – taria jis ir jaučiu, kaip mano nuotaika pašoka į aukštumas, bet neišsiduodu. – Užtat pasisiūlė Kristina. Man net širdis iš laimės sudrebėjo. Juk aš ją buvau taip įsimylėjęs…

– Pala, pala… Tu buvai įsimylėjęs Kristiną? – mūsų pokalbis pasikeičia netikėta linkme.

– Vienu laikotarpiu ji lankėsi mano klube. Aš jai patarinėdavau, kaip geriau treniruotis, ji uoliai klausė. Dažnai pakalbėdavom apie gyvenimą, pasijuokdavom… Visą tą laiką ji buvo su savo Fediku, jį be galo mylėjo ir į mane žiūrėjo kaip į draugą…Tai buvo sumautai skaudu. Mylėjau ją slapta, – Gediminas lieja širdį ir negaliu patikėti jo jautrumu. – Po to ji perėjo į kitą klubą, kuris arčiau namų, atšalo ir mano jausmai, kai nebemačiau jos taip dažnai. Ir kai su chebra visi susitinkam, širdis vis dar suvirpa, bet atrodo kaip ir viskas normaliai. Ji verkia dėl Fediko ant mano rankų ir aš tikiuosi, kad viena dieną ji tų rankų norės… – pasako ir gurkšteli alaus. – Nesvarbu, pamiršk.

– Klausyk, mylėti nėra gėda.

– Gėda mylėti tą, kuri priklauso kitam…

– Bet ji išsiskyrė.

– Kažkokie popiergaliai nieko nereiškia, aš matau, kad ji vis dar ilgisi Ferdinando.

Toliau mes plaukiame tyloje. Klausomės medžių ošimo, irklų ir vandens muzikos. Aš toliau irkluoju, vis pažvelgiu į Gediminą ir suprantu, kad noriu jam pasakyti tiesą.

– Gediminai?

– Ką?

Aš įkvėpiu, nes kažkodėl jaudinuosi:

– Man patinka Urtė, – pasakau. Jis išplečia akis ir nustoja gerti. – Labai… Norėjau, kad žinotum.

– Kažkaip taip ir įtariau, kad tarp jūsų kažkas yra. Na ką… Sėkmės! Gal tu būsi laimingesnis. Ji labai faina mergina.

– Tu manai, man prireiks sėkmės su ja?

– Nežinau, seni, – atsiduso, – bet ji man sakė, kad rytoj su manim niekur neis, nes dar nepagijo nuo ankstesnių santykių… Bet jooo, tu gi daktaras pas mus, pagydysi ją.

Sugrįžtam į krantą. Iškart pastebiu netoli besideginančias Kristiną ir Urtę. Atiduodu meškerę Gediminui, kad parneštų, o pats einu link jų. Tobuli kūnai tik su maudymosi kostiumėliais, apšviesti saulės spindulių atrodo puikiai, bet tik vieno aš geidžiu. Kuo arčiau einu, tuo smarkiau kala širdis. Kristina pamato mane pirma. Atsikelia ir pasakiusi Urtei, kad jai jau gana, išeina. Nusišypso man ir duoda suprasti, kad lieku skolingas.

Urtė išgirsta žingsnius ir atpažįsta mane,  tą suprantu iš to, kaip jos pirštai sugniaužia po ja gulintį audeklą. Jos krūtinė ima kilnotis, bet ji neatsimerkia. Glostau jos kūną akimis, jis toks viliojantis, geidžiu ją liesti, glamonėti visur ir visaip.

– Atsiprašau, jūs gulite tokioje kaitroje! Man kaip gydytojui kilo įtarimų dėl jūsų sveikatos būklės, gal galėčiau jus apžiūrėti? – paklausiu ir ji atsimerkusi nusišypso.

– Nežinau, – įsmeigia akis į mane ir pirštais perbraukia sau per nuogą pilvą. Delnas nuslysta ant šlaunies vidinės pusės ir ji vėl užsimerkia. Tas vaizdas mane paveikia akimirksniu ir mano kotas įsiremia į kelnes. Dieve mano, kaip jis savęs visai nekontroliuoja! Ji vėl atsimerkia. – Žinot, aš tokia tik šeši su geležinkeliu, gal jums vertėtų pasiieškoti kažką geriau? Kas jūsų rankoms suteiks didesnį malonumą?

Nerandu žodžių kaip jai atšauti švelniai, tai tyliu kaip žuvis. Urtė atsikelia,  iš lėto susirenka knygą, saulės akinius nuo žemės ir elegantiškai išsitiesia.

– Žinot, gerbiamas gydytojau, jums reiktų kažko su stuburu, – ramiai pasako, bet aš žinau, jai patinku, ji nori manęs, tik pyksta.

Prieinu ir apkabinu. Glaudžiu prie savęs ir jaučiu, kaip mano kūnas įsielektrina. Kaip malonu ją liesti pirštais… Jos beveik nuogas kūnas prigludęs prie manęs. Ji pilvu pajaučia, kaip jos geidžiu… Jos kvėpavimas padažnėja, ji įsikabina į mano rankas, spusteli ir giliai įkvėpia.  Trokštu jos lūpų ir nevaržau savęs, pasilenkiu prie jos veido. Tik staiga, ji išsineria iš mano rankų:

– Tu manai mane pažeminsi, arogantiškas šūdžiau, ateisi, apkabinsi ir aš susileisiu? – piktai pasako ir net nesugalvoju, ką greitai jai atsakyti. – Ne veltui tau Gediminas vožė, galėjo ir daugiau, – pasako ir nueina, bet staiga atsisuka. – Žinai, aš neisiu rytoj vakarieniauti su Gediminu, bet tikrai ne dėl tavęs, tad nesusireikšmink!

Sumaudžia krūtinėje.

Urtė. Šokiai.

Keista, bet visą vakarą Henrikas nesiartina prie manęs. Vakarienės metu sėdi tolimiausiame kampe. Nežinau, bet man tai nėra malonu, nes slapta tikėjausi, kad dar prie ežero jis mane pasivys ir atsiprašys.

Pavalgę kiti išsivaikščioja kas kur, o Henrikas lieka sėdėti su žvejais: Gediminu, Norkumi ir Bubneliu. Aš į jį stengiuosi nežiūrėti, bet matau, kad jam linksma ir kad kelia prie lūpų stiklą su viskiu. Gerai, apsvaigusio jo dar nemačiau.

Kažkas įjungia visu garsu muziką ir pasigirsta labai populiari daina, tik nežinau jos pavadinimo. Norisi šokti! Akimirksniu visi keturi žvejai pakyla nuo stalo ir ima judėti ratelyje. Aš kitų nematau, mano akys įsmigusios tik į Henriką. Atsirėmusi į kampą stebiu, kaip jis puikiai šoka! Puikiai jaučia ritmą, tobulai juda. Koks vyriškas jo kūnas, nepaisant to, kad jis neturi kalną raumenų kaip Gediminas. Aš jo velniškai noriu, trokštu būti jo glėbyje ir man nemalonu, kad jis mane ignoruoja. Nebegaliu savęs kankinti žiūrėdama į jį, išeinu iš šokių kambario ir pasileidžiu ežero link kaip dieną.

Mėtau akmenėlius į vandenį ir visos mintys tik apie jį. Blogai jaučiuosi be jo… Tik staiga išgirstu žingsnius už nugaros ir atsisuku. Net nepajuntu, kaip atsiduriu jo glėbyje. Ištirpstu.

Jis atsisėda ant žolės, pasisodina mane sau tarp kojų, suspaudžia glėbyje ir pabučiuoja plaukus, o tada sušnabžda prie ausies:

– Papasakok man apie save. Noriu žinoti visas smulkmenas. Nuo pat vaikystės…

Jo žodžiai pripildo šilumos mano kūną ir man palengvėja. Nebepykstu ant Henriko… Jis nori pažinti, kas aš tokia. Vadinasi, jam rūpiu, o jis rūpi man.

– Nuo ko pradėti? – pasiteirauju.

– Nuo šaknų, nuo savo tėvų. Kuo jie vardu, kaip susipažino? – pasako ir paglosto rankas. Kaip gera būti jo glėbyje.

– Oi, ten labai linksma jų susipažinimo istorija. Mama – Zuzana, tėtis – Jurgis. Jiedu susipažino Kaune. Kaip ir mes, – šypteliu.

– Geras ženklas! – apsidžiaugė Henrikas.

– Nesidžiauk per anksti! – sudrausminu. – Žodžiu, tėtis studijavo Veterinarijos akademijoje, jis – veterinarijos gydytojas. Beje! Kaip gydytojas jis daug švelnesnis ir malonesnis už tave savo pacientams, Henrikai! – paerzinu ir jis žaismingai krimsteli man į ausį.

– Aš ir būčiau labai malonus, jei mano pacientai nekalbėtų, – nusijuokia ir paprašo tęsti.

– Mama studijavo KPI, skaičiavimo mašinas. Važiuodamas po paskaitų troleibuse tėtis pastebėjo ją. Ji buvo su lengva ryškiaspalve suknele. Kaip jis pasakojo – atrodė pasakiškai! Jis, toks perstypęs kaimo berniokas iš Skuodo rajono, priėjo ir drąsiai jai tarė: „Jūsų labai graži krūtinė, šįvakar išgersiu už ją degtinės“, – pasakau ir Henrikas ima juoktis, kaip ir mūsų šeima kaskart juokiasi prisiminus šią istoriją. – Žinai, tėtis buvo labai nusiteikęs prieš alkoholį ir nebuvo ragavęs jo labai ilgai, bet sakė, kad tą vakarą pirmą kartą bendrabutyje paragavo degtinės. Laikėsi žodžio duoto mamai.

– Tavo tėtis drąsus, laikosi žodžio ir dar turi puikų humoro jausmą.

– Taip! Tu teisus. Dėl to mama iškart jį ir įsimylėjo, nepaisant jo klaikaus megztuko ir dar klaikesnės šukuosenos.

Kažkaip nutylam abu. Susimąstom. Mėgaujamės tyla kartu ir ta tyla tokia nuostabi. Henrikas švelniai trina mano nuogas blauzdas, o aš jo rankų odą. Jaučiu kokios stiprios rankos ir visa širdimi trokštu, kad jis priklausytų tik man.

– Urte, – tyliai taria, – įtariu tavo krūtinė irgi labai graži. Ją apžiūrėsiu kiek vėliau, mėnulio šviesoje ir išgersiu už jos grožį visą butelį degtinės, – sušnabžda, o aš visa išsišiepus kumšteliu jam alkūne į šoną.

– Pasigersi, – tariu ir Henrikas pasilenkia prie mano kaklo, švelniai jį pabučiuoja. Mane suvirpina elektra. Jis pirštais ima braukti pilvu aukštyn, bet pasiekęs krūtinę, aukščiau nebekyla… Jaučiu, kaip maloniai sudilgsi tarpkojyje.

– Aš jau ir taip apsvaigęs nuo tavęs… Tai degtinė jokio poveikio nepadarys…

Mes taip sėdim jau ilgai, aš daug kalbu, jis daug pasakoja. Mes juokiamės, diskutuojam, apnuoginame savo širdis ir taip labiau pažįstame vienas kitą. Kuo daugiau sužinojau apie jį, tuo daugiau aš jo geidžiu.

Jis netikėtai atsistoja ir ištiesia ranką.

– Eime, – sukužda ir suspaudęs delną mane veda link aptriušusio namelio esančio netoli ežero. Aš žinau, kodėl mes ten einame ir mano širdis dunksi, net atrodo jos dūžiai girdisi kitame ežero krante. Mes greitai pasiekiame namą ir jis iš karto priremia mane prie medinės lauko sienos visu kūnu. Jaučiu jo karštą iškvepiamą orą, jo jėgą, jo vyrišką galią. Pilvu jaučiu, kaip kieta varpa trinasi ir mano kelnaitės nebesugeba atlaikyti aistros syvų. Aš taip jo trokštu.

Henrikas. Kodėl?

Ar galima taip nežmoniškai geisti jos? Niekada nemaniau, kad patirsiu tokį jausmą, bet ta aistra, kurią jaučiu Urtei nežmoniška. Bučiuoju jos kaklą, liečiu sėdmenis ir gniaužau savo delnuose. Jos kūnas tiesiog tobulas, nes jos vidus šiltas ir geras. Be vidinio grožio net ir tobuliausias kūnas nebus gražus. Nusmaukiu suknelę nuo peties ir švelniai pirštais išvaduoju krūtį. Mes žiūrim vienas į kitą apsiblausę, ji ima sparčiau kvėpuot. Pasilenkiu ir imu bučiuoti ją, nuo aistros apsunkusią krūtį; lūpomis, liežuviu glamonėju sustingusį spenelį. Ji aimanuoja nuo mano glamonių ir kotas įsitempia, pasidaro kietas kaip akmuo. Trokštu karštai ją pamylėt, išsilieti joje… Noriu padovanoti jai neapsakomą malonumą. Noriu padaryti ją laiminga! Mano ranka nuslysta jos riestu užpakaliu žemyn, palenda po suknelės kraštu ir ima slinkti kelnaičių link. Jos krūtinė pašėlsta ir tai mane tik dar labiau įkvepia. Pirštais įsliuogiu į kelnaites ir iškart atsirandu ten, kur kunkuliuoja karšta lava. Įstumiu vidurinį pirštą į ją kiek galima giliau ir ji suaimanuoja. Aš toliau darbuojuosi pirštu, paskui įkišu antrą, trečią. Matau, kaip jai gera, o aš pats tuoj baigsiu vien to vaizdo. Ji tyliai aimanuoja, juda klubais, padeda man ir nagais vagoja mano nugarą. Aš trokštu dabar tik vieno dalyko – privesti ją iki sprogimo.

Tik staiga kažkas sušmėžuoja krūmuose. Atidžiau pasižiūriu, bet pirštai nesustoja. Velnias! Negaliu patikėti savo akimis! Kristina žiūri į mus besiglamonėjančius ir jos akyse ašaros! Kas čia per šūdas? Kristina pamato, kad aš ją pastebėjau ir duoda man ženklą,  maldauja, kad nieko nesakyčiau Urtei ir nubėga.

Išmuša šaltas prakaitas. Visa aistra dingsta. Atsiraukiu nuo Urtės ir jos atsiprašau.

– Kas nutiko? – visa alsuodama paklausia Urtė.

– Nieko, – nusišypsau. – Tik pagalvojau, kaip reikės pasakyti mūsų sūnui, kad mes pasimylėjom per pirmąjį pasimatymą, aš neturėjau prezervatyvų, dar buvau išgėręs ir taip gimė jis.

Urtė nusišypso ir apkabina mane, o aš niekaip negaliu pamiršti Kristinos žvilgsnio. Sumautas šūdas, gal ji tikrai norėjo prisijungti prie mūsų, kaip juokavo dieną?