13 dalis

Praradimas

Dargas

Pėdą skausmingai traukia mėšlungis, tačiau spaudžiu greičio padalą iki dugno. Automobilis riaumoja kaip pašėlęs, jaučiu, kad dar keli kilometrai ir variklis išlėks tiesiai pro kapotą lauk. Šalia sėdintis Gojus nustojo šaukti prieš keliolika minučių, kai suprato, kad jo klykimas ir maldavimas sustoti manęs neveikia. Jaučiau, kad gyslose kraujas pulsuoja tris kartus greičiau nei įprasta, o pažvelgus į galinio vaizdo veidrodėlį, jame matau raudoniu srūvančių akių atspindį. Lėkiau 250 kilometrų per valandą greičiu į nebūtį. Sunkiai suvokiau, tačiau jei dar galutinai neišprotėjau, nusivylęs savimi ir gyvenimu, išsiunčiau Saulenei trumpą atsiprašymą. Viena mano pusė vylėsi, kad ji atsakys, kita iš manęs juokiesi, kad nieku gyvu jos nesurasiu, tačiau Saulenė mintimis paprašė pagalbos. Mano pasąmonė gal visiškai išsikraustė iš proto, tačiau atrodo Saulenė sakė, kad ji pragare, kad Armanas ją laiko name su jos mamos paveikslu. Jei tai tiesa, tada Armanas nusivežė Saulenę į pačią pragaro šerdį. Turėjau paskubėti ir bet kokia kainą ją iš ten ištraukti iki aušros.

Gojus vis dar nesusidorojo su užgriuvusia realybe ir amžių kaita. Jis nesuvokė, kad šie laikai visiškai skiriasi nuo tų, kada paskutinį kartą galėjo džiaugtis žalia žole ir šiltu smėliu būdamas žmogiškame pavidale. Technika, aplinka, miestai, miesteliai – jam varė pasidygėjimą. Taip, prisipažįstu, aš esu kaltas dėl jo kančių, tačiau buvau visiškai įsiutęs, o dabar viską suvokiu daug aiškiau nei anksčiau. Armanas su Vilda apsuko mane aplink pirštą, buvau apgautas, tačiau šį kartą neleisiu savo broliui visko pasiųsti prarajon. Jis pyksta, kerštauja, tačiau negaliu leisti, kad Armanas nuskriaustu Saulenę, ji to nenusipelnė. Ji pati švelniausia ir tyriausia būtybė, kokią tik esu sutikęs, ji šviesa, balta dėmė juodoje naktyje, ji šviesa, kuri negali užgesti.

Gojus tyliai stebeilijo pro langą, kartais tyliai sukūkčiodamas, baltas kaip drobė, tačiau jis žinojo, kad turi vykti kartu su manimi. Pralėkę Grožių girią, pasiekėm pragaro vartus. Šoviau pro juos kaip kulka, Gojus kone pažaliavo. Pirma kelionė tarp dviejų pasaulių visuomet būna pati baisiausia, tačiau jis laikėsi tvirtai. Nosį pasiekė aitrus sieros dvokas. Susiraukiau, niekada nepriprasiu prie to dvoko. Kiek prilėtinau automobilio greitį, kad neatkreipčiau nepageidaujamo dėmesio, tačiau širdis krūtinėje spurdėjo ne ką lėčiau, nei prieš kelias akimirkas. Ties pragaro vartais vyko keisti dalykai, nepaliaujamas judėjimas link gyvųjų pasaulio, tačiau buvau per daug susitelkęs į Saulenės paieškas, kad apie tai galvočiau. Visi tamsos padarai, demonai ir visi kiti nuteistieji gali manęs palaukti, dabar svarbiausia – Saulenė.

Mūsų senąjį dvarą, kuriame glausdavausi apimtas nevilties, ar kai norėdavau atitrūkti nuo visų ir visko, pasiekiau laikrodžiui mušant beveik vidurnaktį. Pragaro dangus liepsnojo ypatingu raudoniu, galingi žaibai raižė dangų išilgai visos padangės, o žaibus lydėjo kurtinantis trenksmas. Sustojau senoje namo įvažoje, apsižvalgiau, tačiau prie namo nebuvo matyti jokios gyvybės. Gojus tyliai pravėrė automobilio dureles, nesitraukdamas nei žingsnio nuo manęs sekė paskui į dvarą. Jame nebuvo girdėti jokio kito garso, kaip tik ūžaujantis vėjas ir perkūno botago kirčiai. Greitu žingsniu apėjau pagrindinius kambarius ir galiausiai svetainėje, kur kabojo Vildos portretas, ant krėslo gulėjo ji – Saulenė. Pripuoliau prie jos nesigėdydamas parodyti savo jausmų Gojui ir apsidžiaugiau supratęs, kad ji gyva, nors pulsas buvo vos užčiuopiamas, tačiau žinojau, kad galiu ją pagydyti. Atsargiai pakėlęs ant rankų, nunešiau į automobilį, tarytum kūdikį glausdamas prie širdies, paguldžiau ant galinės sėdynės. Ji degė karščiu, kliedėjo apie savo mirtį, apie buvusią Grožių miestelio alką. Pažvelgiau į Gojų, šis atrodė susimąstęs.

– Apie ką ji kalba? – paklausiau jo, kai jau pajudėjome iš požemio atgal į žemę.

– Dar nesu visiškai tikras, man reikia mano šeimos burtų knygos, tačiau tikriausiai ji išsiaiškino kaip reikia sunaikinti gyvybės akmenį, – sunkiai rinkdamas žodžius atsakė.

– Ta knyga saugiai guli mano dvaro bibliotekoje.

– Nei kiek nenustebinai, – Gojus atrodė išsigandęs. Vieną Saulenės ranką laikė savo delne, kita ranka glostė šaltu prakaitu išpiltą kaktą.

Kiek įmanydamas spaudžiau greičio pedalą, tačiau, atrodo, laikas stojo, viena minutė prilygo valandai, sekundė minutei, diena – amžinybei. Galėjau girdėti kiekvieną Saulenės įkvėpimą, kurie retėjo, girdėjau jos širdies dūžius. Ji buvo visiškai kitokie nei anksčiau, silpni ir baugštūs, tokie, tarytum norintys atsisveikinti. Negalėjau sau leisti, kad blogos mintys užvaldytų protą, todėl dar stipriau nuspaudžiau greičio pedalą, kad tik greičiau pasiekčiau savo dvarą.

Šuolis tarp dviejų pasaulių buvo ypač stiprus, nepataisomai paveikė ir taip silpną Saulenės kūną. Vos suvaldydamas automobilį, ištiesinau vairą, kad nenuslystume tiesiai į senus ąžuolus palei kelią, sukandęs dantis pasukau dvaro link. Pro galinio vaizdo veidrodėlį regėjau, kad Gojus vis tvirčiau spaudžia Saulenės kūną prie savęs. Keldamas didžiulį triukšmą, dvarą pasiekiau kiek greičiau nei per 5 minutes. Lauke siautėjo audra, šaltas vėjas audringais gūsiais talžė senų ąžuolų šakas, pastarosios triukšmingai siūbavo į šonus, silpnesnės – lūžo. Negailėdamas savęs, išplėšiau ją iš Gojaus rankų ir čiupęs į glėbį bėgte pasileidau bibliotekos link. Gojus sekė paskui. Gvidas pamatęs, kad grįžtame, plačiau atvėrė dvaro duris.

Paguldęs ją atsargiai ant sofos priešais vitrininį langą, kurį negailestingai skalavo šaltas lietus, ėmiau žvalgytis po biblioteką, kol galiausiai pastebėjau tai, ko ieškojau – knyga vis dar saugiai gulėjo lentynoje.

– Ji ten, – pirštu parodžiau į lentynas. Gojus nieko nesakęs nubėgo prie knygos ir kažką tyliai murmėdamas po nosimi, atvertė ją ir spoksojo bent kelias akimirkas, kol galiausiai giliai atsiduso.

– Labai negerai, – pasakė.

– Gojau, kas yra? – nerimau.

– Aš jau įtariau, pamatęs jos būklę, kad gyvybės akmenį ji bus paslėpusi savo krūtinėje, širdyje. Šis triukas dar niekada nebuvo panaudotas, tačiau Saulenė juo pasinaudojo ir nežinau, kaip jai padėti, – panikavo vis garsiau pabrėždamas tariamus žodžius.

Spoksojau į Saulenės kūną ir tik dabar suvokiau, kad į ją žvelgiu su tokiu atsargumu, kad neišsiduočiau, jog nematau nei pusės to, ką turėčiau regėti. Išlaisvinęs savo vidinę tamsą, pažvelgiau į ją atidžiau ir pamačiau tai, apie ką kalbėjo Gojus. Regėjau ilgą grandinę, kuri sukosi aplink josios kaklą kaip smauglys, mačiau amuletą su akmeniu, kuris baigia apglėbti visą Saulenės širdį. Ją žudė ne kas kitas, o prakeiktas gyvybės akmuo!

– Prakeikimas, – sugriaudėjau pakildamas nuo grindų. Žingsniavau nuo sienos prie sienos, mėgindamas suprasti, kaip ta naivi mergina sugebėjo iškrėsti tokią šunybę. Nugyvenęs tiek daug amžių esu matęs daugybę kvailysčių, tačiau tokio neatsakingo ir savanaudiško poelgio, kokį iškrėtė Saulenė, negalėjau suvokti. Ji nepagalvojo, kad pasitelkdama tokį galingą ir niekada nenaudotą burtažodį, ji gali mirti?

Spoksojau į gležną kūną, kuris tįsojo ant sofos, nebylus ir toks bespalvis, tarytum dar dailininko nepaliesta drobė. Širdis dunksėjo neįprastu ritmu, jaučiau, kad prarandu tai, ko dar net nepasiekiau. Gojus tyliai sėdėjo šalia jos ir iš aukšto žvelgė į pilkėjantį veidą. Ji geso mūsų akyse, tačiau neturėjau net menkiausio supratimo, kaip galėčiau ją išgelbėti. Jei imsiuosi burtų, stipriausių kerų, kokius kada naudojau, gal man pavyks ją išgelbėti? Žvelgiau į lentynas, tačiau nei viena knyga neatsakė į nebylų pagalbos šauksmą. Knygos tapo kurčios ir nebylios.

Negana to, jaučiau, kaip mano šviesa kovoja su kūną užvaldančia tamsa. Ji pikdžiugiškai džiūgavo, kad gyvybės akmuo atliks savo darbą ir gyvybės sergėtojų era baigsis, Žemėje įsivyraus chaosas, požemio gyventojai laisvai vaikščios žeme, tačiau ta pati tamsioji esybės pusė suvokia – kas man iš to, kai šalia nebus žmogaus, su kuriuo norėčiau pasidalyti visais savo pasiekimais? Saulenės pražūtis tolygi mano pražūčiai, kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Nors esu principingas, kartais žiaurus, savanaudis niekšas, kuris, pasirodo, turi sąžine, pripažįstu, kad pastarosios savaitės, praleistos kartu su Saulene, buvo pačios geriausios per visus nugyventus amžius.

Anksčiau maniau, kad skrodžiant dangų, matant pasaulį iš viršaus, jaučiausi laimingas. Maniau, kad tvirtai remiant letenomis žemę, kai gaivališka jėga užplūsta kūną medžiojant stirną, man suteikė laimės. Maniau, kad galimybė būti viršesniu už kitus – man suteikė laimės, tačiau kaip stipriai aš klydau. Saulenės šypsena, naivumas, gilus žvilgsnis, šviesi oda, kelios strazdanos ant nosies – ji tikroji laimės priežastis. Tik jos vaikiški klausimai priverdavo šypsotis. Bijau pripažinti, bet jaučiu jai visišką priklausomybę. Nors mes visiškai skirtingi, tačiau kartu tokie panašūs. Negalėjau taip paprastai pasiduoti, negalėjau.

Lauke siautėjanti audra nei kiek nerimo, turėjau bent akimirkai ištrūkti iš dvaro. Išlėkiau į vidinį sodą, kur galėjau nevaržomai parkritęs ant kelių staugti vilku, taip išliedamas visą susikaupusį įtūžį. Šalti vandens lašai prausė veidą, Perkūnas pliauškino botagu visai šalia dvaro, sukeldamas siaubą ne vienam miestelio gyventojui. Jaučiau kylančią paniką, ateinantį blogį. Tūkstantmečio kometa skriejo visai šalia Žemės, galėjau tai jausti lygiai taip pat, kaip ir Saulenės silpnėjantį pulsą. Jei ji mirs ir gyvybės akmuo nugalės ją – Žemę apgaubs tamsa.

– Ne, ne, ne, – riaumojau rankomis raudamas žolę.

– Broli, atrodai palūžęs, – Armanas stovėjo šalia manęs. Negalėjau patikėti jo šaltakraujiškumu, tačiau kodėl stebiuosi, jis juk iš prigimties – grynas. Pašokęs ant kojų, čiupau jį ties kaklu ir kone pakėliau į orą. Visuomet buvau didysis brolis.

– Tu, žemės kirmėle, prakeiktasis, Šėtono vaike! – keiksmai nesuvaldomai slydo krūtine aukštyn. – Ko tau čia reikia?

– Nurimk, – pajėgė išsilaisvinti tiek, kad kojomis pasiektų žemę. – Dargai, ar ne to visą gyvenimą norėjai? Surasti gyvybės akmenį, atstatyti teisingumą, kad požemio gyventojai galėtų būti viršuje? Ar ne to siekei šitiek šimtmečių? – piktinosi.

– Siekiau? Aš tiek metų kaltinau save dėl tavo žūties! Tiek metų stengiausi įtikti tėvui, tarybai, tau! – atkirtau, o Armanas keistai pasimetė išgirdęs prisipažinimą. – Galvoji, niekada nejaučiau tos prarajos, kuri mus skyrė? Tu buvai grynas, aš maišytas, po velnių.

– Dargai, tu buvai mano brolis, mano autoritetas, – Armanas kiek tyliau pridūrė.

– Nesvarbu, tai neištrina visų blogybių.

– Na, dabar gali viską ištaisyti ir pelnytai būti peklos valdovu. Ar ne šito troškai, kad tėvas tavimi didžiuotųsi? – pikdžiugiškai paklausė.

– Niekada nenorėjau būti pragare, o dabar po tėvo nužudymo… – vėl stvėriau Armaną už kaklo. – Tu jį nužudei? Tu visą tą laiką krėtei tas šunybes?

– Ar visai proto netekai? – Armanas visiškai pašėlo, net nepajaučiau, kaip praradau budrumą ir vieną akimirką stovėjau ant kojų, kitą, jau gulėjau kniūbsčias baloje. – Gali kaltinti dėl daug ko, bet dėl tėvo nužudymo, ne. Tai ne mano darbas.

Atsistojau kiek įmanoma oriau ir tvardžiau kylantį įtūžį. Norėjau gerai jį papurtyti, tačiau jis buvo mano brolis. Prakeikta sąžinė kaip visada nubudo pačiu netinkamiausiu momentu. Norėjau dar daug ką jam išsakyti, išskaityti, ką nuo manęs slepia, tačiau akimirkos pyktį užgožė Saulenės klyksmas. Žaibo greičiu atsidūrėme bibliotekoje. Gojus laikė ją tiek, kad ji nepaspringtų vemiamu krauju. Armanas stovėjo šalia kaip įblęstas, atrodo, gavo šoką, o aš norėjau pasiimti bent pusę jos skausmo ir kančių. Gojaus veidą gaubė pilkas šešėlis, Saulenės kūną tampė konvulsijos, o lauke į medį kirto žaibas. Ąžuolas skilo pusiau, įsiplieskė gaisras. Pro vitrininio lango stiklą, virš degančio medžio, išryškėjo mažas degantis taškelis. Kometa buvo visai čia pat. Dar kartą pažvelgiau į tą medį, tarytum pabaigos pranašą ir suvokiau, kad dar turiu vilties. Nieko nesakęs išplėšiau Saulenės kūną iš Gojaus rankų ir pasinaudojęs persikėlimo kerais, atsidūriau ties šventu Grožių girios ąžuolu. Jo kamiene nuo seno tekėjo šventasis šaltinis, aplink seną, šimtametį ąžuolą sudarydamas ištisinį baseiną. Žmonės nuo seno tikėjo, kad šaltinio vanduo gydo nuo baisiausių ligų. Gal ir netekęs vilties, visiškai pamišęs, tačiau norėjau tikėti, kad šaltinio vanduo gali išgydyti mirštantį Saulenės kūną. Įbridau su ja į vandenį, vis prašydamas jos dar pakentėti. Armanas atsekė paskui ir tyliai stebėjo mus iš tolo. Jaučiau, kad jis čia ne veltui. Jam tai buvo atpirkimas mano nusikaltimo, kai apakintas pykčio leidau tai įtūžusiai miniai sudeginti Vildą, o dabar jis leidžia man kentėti pačiu skausmingiausiu būdu.

Virš mūsų galvų pasirodė pati šviesiausia kometa, kokią tik esu regėjęs. Ji skriejo paskui savęs palikdama ilgą uodegą, tarytum parašą, tokį patį, kaip mirtingieji parduodant savo sielą velniui.

Saulenės akyse įsižiebė šviesa, ji ėmė švytėti kaip deimantas.

– Saulene, prašau, maldauju, nepasiduok, – kuždėjau delnu pildamas vandenį ant josios veido. Jos kvėpavimas darėsi vis tylesnis, o aš nenorėjau jos paleisti. Buvau visiškai tam nepasiruošęs. Ji kiek pajėgė, pasuko galvą į mane ir žvelgė į manąsias akis, buvo per silpna kalbėti garsiai, todėl tik siuntė žinią mintimis.

– Mano mirtis vienintelis būdas sunaikinti gyvybės akmenį, kito būdo nėra. Mačiau viziją, mama mane perspėjo. Toks mano likimas. Po mano mirties Žemėje įsivyraus taika, nebūtis ir būtis nebekels grėsmės viena kitai, viskas stos į vėžes, – atsiduso, skausmingai, tačiau drąsiai. – Pas tave daug daugiau šviesos tamsoje, nei pas bet kurį kitą sutiktą žmogų. Dargai, kitomis aplinkybėmis, kitame laike… Visuomet būsi mano vilkas, o aš tavo lapė, du mirtini priešai, kurie pamilo vienas kitą visai netikėtai ir nelauktai, – jos mintys buvo tokios tolimos, tarytum būčiau išsigalvojęs.

– Saulene, nepasiduok, tu kovotoja, negali išeiti, aš tau dar tiek daug neparodžiau ir nepapasakojau, – kūkčiodamas tariau žodžius, glosčiau jos veidą, jaučiau skausmą širdies plote. Man tai buvo visiškai nauji ir nepažįstami jausmai. Ar tai buvo meilė? Byrėjau į tūkstančius detalių, nepajėgiau savęs surinkti. Palinkęs prie Saulenės veido, žvelgdamas į stingstantį žvilgsnį, bučiavau ją į lūpas, mėgindamas įkvėpti gyvybės, tačiau likimui net ir mano galios nepavaldžios. Bučiavau nuoširdžiai, iš meilės, tikro jausmo, kaustomas baisiausios širdgėlos, kokią tik gali jausti sielą turintis padaras. Pasirodo, turėjau sielą, ji tyliai tūnojo kamputyje, laukdama progos pasirodyti.

Vieną akimirką tvirtai spaudžiau ją prie savęs, o kitą ji švytėjo kaip ta kometa, beveik deginančiai kaip liepsna, kol galiausiai nurimus audrai, dangus tapo giedras, o Saulenės gyvybės liepsna nustojo rusenusi. Girdėjau sielą veriančią raudą, prireikė laiko suprasti, kad ta rauda sklinda iš manęs. Ji išėjo.

 

 

 

6 mintys apie „13 dalis“

  1. Tokia skaudi pabaiga, bet netikiu, kad čia tikroji pabaiga… Labai patiko draugauti su Dargu ir Saulenę per vasarą. Tikiuosi bus knyga, kuri tikrai bus mano bibliotekoje…. Ačiū 😊

  2. Ach, dalis kurios gale apsiblioviau… Iš vienos pusės nuostabiai parašyta pabaiga, iš kitos – tikiuosi čia dar ne pabaiga 🤞 lauksiu ir Jūsų knygos labai, man ji tokia tikrai vasariška, gaivi, kurią reikėtų skaityti šiltą vasaros dieną, kur nors pavėsyje po medžiu😍

  3. Mano draugystė su knygomis prasidėjo nuo fantastinių knygų, dabar kai atsirado mano kelyje meilės romanai Jūsų istorija man pats geriauses desertas, kurio taip nesinori paleisti.
    Laukiu nesulaukiu popierinio tęsinio 🤭

  4. Labai labai patiko. Tiesiog norėjau, kad nesibaigtû . Tikiu, kad viskas laimingai baigsis. Todėl laukiu su nekantrumu tęsinio 🥰🤗😊

  5. Šokoladinės upės desertas. 😊 Galiu pasakyti tik tiek – NUOSTABU❤️
    Nuo vaikystės mėgau ir tebemėgstu pasakas. 😍 Dievinu, kai blogis pamilsta gėrį! Lauksiu knygos labai labai!
    ❤️Už magiją! ❤️už pragarą! ❤️už rojų žemėje! ❤️už tikrą meilę!

  6. Tobulas galas. Pabaiga prieš naują pradžia. ❤️❤️❤️
    Ši dalis sugraudino, gražiai perteiktas atsisveikinimas tarp Saulenės ir Dargo, simboliškai ir su mumis. Liūdna. 😔
    Bet labai, labai lauksiu knygos ☺️☺️☺️
    Ačiū už nuostabius antradienio desertus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.