13 dalis

Atsisveikinimas

Smiltė

Laukiu Killian jo kabinete, norėdama atsisveikinti. Šiandien pagaliau sufotografavome patalpas. Pirmasis darbų etapas baigtas.

Suskamba mano telefonas, pažiūriu kas. Sunkiai iškvepiu. Ir vėl… Grūdu atgal į džinsų kišenę.

Kabineto viduryje pastatau savo lagaminą su ratukais ir perbraukiu pirštais ąžuolinio stalo paviršių jį nužvelgdama. Kompiuterio monitorius, klaviatūra, nuotrauka rėmelyje. Pakeliu – šeimos. Čia Killian dar vaikas ir mama jauna. Įsižiūriu į tėvą. Buvau teisi: nosis, raukšlė tarp antakių ta pati, kaip Killian. Tėvas laiko apglėbęs motiną viena ranka per pečius, visi šypsosi. Akimis nukeliauju į seserį: ši žiūri plačiausiai išsišiepusi į objektyvą su tarpu vietoje dantų. Nusijuokiu, tikras brolis, sesers fotografija ant stalo ir būtinai tokia, kurios ji turbūt mielai niekam nerodytų.

Padėjusi nuotrauką atgal į vietą, pagarbiu lanku apeinu dokumentų šūsnį ant stalo krašto. Su mano sėkme, taigi nuversiu.

Priėjusi prie sienos įsižiūriu į daugiau iškabintų nuotraukų. Visur Killian. Jis leidžiasi su slidėmis nugara beveik liesdamas kalną, jis su purvinu kalnų dviračiu iššokęs ore, jis rodo iškėlęs nykštį danguje, o apačioje po juo matosi nedidelė Dubajaus palmė. Jis laiko abiem rankom suspaudęs sušikto malūnsparnio vairalazdę!!!

Išgirstu kostelėjimą ir atsigręžusi tarpduruyje pamatau Killian plačiu petimi atsirėmusį į durų staktą. Kiek laiko jis jau taip stebi mane?

– Kas tu? Pretendentas? – paklausiu rodydama į nuotraukų sieną man už nugaros. Jo akys tokios liūdnos šiuo metu ir tokios savos. Atrodo, taip švelniai žiūri, lyg jau pradėdamas ilgėtis, nors esu vis dar čia.

– Įspūdingai tik atrodo, – šypteli jis. – Ką čia veiki?

– Atėjau atsisveikinti.

– Tai pagaliau išvažiuojat? – neva pajuokauja, o aš ir šypteliu.

– Pagaliau.

Nuleidžiu akis į savo sportbačių noseles. Vėl pažiūriu į jį. Pasvarstau, sakyti ar ne. Tada ryžtuosi, neįsivaizduoju, kada vėl pasitaikys proga jį pamatyti vieną.

– Tu kitoks, nei buvai prieš tai. Prieš tai tu man patikai labiau.

Killian neatsako, tik matau, kaip jo švelnus žvilgsnis drumsčiasi ir niaukiasi.

– Noriu tavęs paklausti vieno dalyko: – tariu sulaikydama kvėpavimą ir žinodama, kad pati provokuoju, bet ta mintis jau seniai neduoda man ramybės, – jei tada būčiau permiegojusi su tavimi? Aš būčiau buvusi spontaniška mergina? Ar tiesiog kekšė?

Killian į mane įsmeigia nustebusį žvilgsnį ir kiečiau sukanda dantis. Vėl pagilėja ta raukšlė tarp antakių. Atsitraukia nuo durų staktos žingteldamas į mano pusę.

– Žinai, gal neatsakyk, – mosteliu ranka prieš save, lyg jį stabdydama, – aš turbūt jau ir dabar tokia, –  tariu rūsčiai pagiežai gniaužiant krūtinę.

Vyrai. Visi jie tokie. Kiaulės.

– Smiltjie, nenusikalbėk, – švelniai taria jis ir regis lyg kilsteli rankas siekdamas apkabinti, tada ūmai sustoja ir nuleidžia jas prie šonų. – Viskas ne taip paprasta.

Ūmai susijaudinusi ir jausdama, kaip krūtinėje stipriau daužosi širdis žengiu staigų žingsnį link savo lagamino. Nuo jo rankenos nusikabinusi  persimetu per ranką savo striukę ir Alain paltą, kurį jis paprašė trumpam palaikyti, kol grįš iš tualeto.

– Malonu su jumis bendradarbiauti, – burbteliu atsitiesdama.

Killian akys rūsčiai žvelgia į tą paltą, tada į mane.

– Sakyk mieloji, – išgirstu pavojingai švelnų jo balsą, – jei tada būčiau praskėtęs tavo kojas ir pradėjęs žįsti tarpkojį, – prityla, žvelgdamas šaltai, – tu mano vardą būtum išdejavus ar Alain išsprūstų netyčiom?

Ūmai aš nieko nebejaučiu, tik sienomis nuaidi šaižus pliaukštelėjimo garsas, atsimuša į grindis ir nusirita koridoriais.

Žiūriu į jo nustebusį snukį įniršio kupinomis akimis ir užsimoju dar plačiau. Kol jis nespėjo nė atsipeikėti, žiebiu dar stipriau iš to paties degančio delno.

Nė nepajuntu, kaip mums po kojų išsibarsto nuversta šūsnis popierių. Stovim abu piktai šnopuodami per šnervęs ir kaip buliai spitrijamės vienas į kitą ketindami pulti.

– Pakaks!  – šūkteli jis instinktyviai pagaliau pakeldamas ranką savigynai arčiau veido, o aš apsvarstau galimybę dar įspirti ir į kiaušinius.

– Ką tu čia nusišneki? Prie ko čia Alain?

Killian priglaudžia delną prie skruosto.

– Tu jam nuo pat pradžių patikai, jis iš karto tavęs norėjo.

– Jis mano viršininkas!

– Taip, tu priklausai jam.

– Aš priklausau pati sau! Kokią teisę turi mane kažkam dalinti? Aš jam dirbu. Dabar dirbu jau ir tau. Ką tai reiškia? Kad aš miegu su jumis abiem? – Negalėdama patikėti papurtau galvą ir kiečiau suspaudžiu lagamino rankeną, – Žinai, net jei taip ir būtų, aš neturiu jokių įsipareigojimų nei vienam iš jūsų. Norėsiu, pusę kaimo išdulkinsiu. – pagrasinu įsijautusi, – Dabar net susimąsčiau, jei jau sakai, kad aš Alain patinku, tai gal turėčiau išbandyti? – neva svarstydama galimybę pakeliu abu antakius, – Jis žymiai sukalbamesnis nei tu. Mums puikiai sekasi dirbti drauge ir žinai, galbūt ir man jisai patiktų. Tai ačiū, kad atkreipiei mano dėmesį.

Ketindama sprukti patraukiu lagaminą pervažiuodama per išsibarsčiusius dokumentus. Akys staiga užkliūva už pažįstamo popieriaus lapo. Sustoju, kaip įbesta ir pasilenkiu jo pakelti. Netikėdama tuo, kas vyksta, žiūriu į susegtus sąvaržėle du tokius skirtingus savo CV. Žemė išslysta iš po kojų, širdis savo dūžiais apkurtina, lapai mano pirštuose pradeda virpėti. Lyg sapnuodama pasižiūriu į šaltą vyro veidą.

Širdis į širdį, akys į akis. Jo šaltos ant mano piktų. Be žodžių abu viską suprantame. Jis žino. Jis po velnių viską žino!!! Mano darbas, mano suklastoti CV, mano karjera, butas, gyvenimas Ženevoje! O man čia jau buvo pradėję patikti. Visos bemiegės naktys su Elze kuriant ir derinant projektus, prancūzų kalbos kursai, skaitmeninio marketingo studijos, viskas velniop! Velniop mano sušikti Labutinai!!!

Jis tik žiūri be žodžių į mane ir mano griūvantį pasaulį, atsispindintį akyse.

– Tu žinojai, – ištariu pašnibždomis. Visi įžeidimai, antausiai, viskas ūmai pasisuka prieš mane. – Tu žinojai nuo pat pradžių, – kartoju sukepusiomis lūpomis jausdama, kaip kūnu nubėga šaltas šiurpas. Šūdas. Daugiau nebešaukiu. Net mintyse nebeliko keiksmažodžių. Mintyse bėga visi įvykiai: oro uostas, atsitiktinis susitikimas bare, garlaivis, naktis pas mane. Darbo susitikimas! – Tu ir skambinai Elzei, – garsiai pradedu dėlioti visus taškus ant “i”, – neva klausinėdamas apie mane ir marketingą, ir žinodamas, kad aš melavau, vis tiek pasamdei? – žvelgiu į neįskaitomą veidą, – Kodėl?

– O kaip tu manai? – atsako toks pat įskaudintas Killian.

Tirdami vienas kitą akimis bandom išskaityti, kas bus toliau? Kuris puls, o kuris ginsis šį kartą. Neįvyksta nieko panašaus. Tik du įskaudinti žmonės nežino kaip elgtis toliau.

Ūmai koridoriumi pasigirsta žingsniai ir į kabinetą įeina Alain, rankoje laikydamas savo lagamino rankeną.

– Jau pasirengusi, Smiltjie?

Žiūriu įdėmiai į šaltas Killian akis. Į raudona rože besiskleidžiantį mano plaštakos įspaudą skruoste.

– Aš lieku, – atsakau dirbtinai besišypsodama. – Killian maloningai pasiūlė praleisti čia savaitgalį.

Killian veidas neįskaitomas. Matau, kaip po oda juda žandikaulio raumenys jam kiečiau sukandus dantis.

– Tu tuo tikra? – lyg neužtikrintai pasiteirauja mano viršininkas, akimis bėgiodamas tarp manęs ir Killian. Žinau, kad jam pro akis nepraslysta mano pigus gėlėtas lagaminas, per ranką permesta striukė ir jo paltas. Mes jau ketinome išvažiuoti.

– Taip, taip. Tik dabar pasiūlė, – tariu perlenkdama keletą kartų abu savo CV ir grūsdama giliai į džinsų kišenę. Kokio velnio reikėjo tiek kopijų prisispausdinti? – Eime, išlydėsiu tave.

Nelaukdama žengiu link Alain įsikabindama jam į parankę, šis dvejodamas pažiūri į mano plaštaką savo alkūnės linkyje ir nieko nesakydamas leidžiasi išvedamas į lauką.

***

Alain automobiliui nuvažiavus girgždančia po ratais akmens skalda, grįžtu atgal pas Killian.

– Eime.

– Ką? Kur? – nustebęs atsisuka atgal nuo lango į mane. Pro jį dar matau raudonas Alain automobilio stabdžių šviesas, jam išsukant į kelią. – Man tuoj treniruotė prasidės.

– Man taip pat turėtų vykti treniruotė Ženevoje, – užginčiju aš.

– Kur tu nori eiti?

– Mes negalime čia kalbėtis, – atversdama delnus parodau į viešbutį, – tu vediesi mane pasivaikščioti į kalnus.

– Smiltjie, jau vakarėja, neužilgo pradės temti, tu nejuokauk. Ten tokiu paros metu, tik numirt.

– O tai man kaip tik, – piktdžiugiškai nusijuokiu aš.

Killian, dviem pirštais suspaudžia tarpelį tarp akių, iškvepia ir lyg galiausiai pasiduodamas paprašo:

– Palauk, bent batus reikia persiauti.

Akivaizdu, šita princesė, kol nepasikeis savo kurpaičių, niekur neisim.

– Eik.

– O tu? – pažiūri į mano sportbačius.

– O aš tik tokius turiu. Paskubėk.

Matau, kaip Killian nepatenkintas kiečiau suspaudžia lūpas žiūrėdamas į mano batus, o tada apsisuka ir nueina.

– Žinai, – sustoja tarpduryje, – jei persigalvosi ir eisi viena, aš neužpyksiu, bet bent parodyk į kurią pusę. Iškart iškviesiu gelbėtojus.

– Jau apsisprendžiau eiti su tavimi. Gelbėtojų neprireiks.

Vyras nueidamas dar papurto galvą ir pranyksta už durų. O aš priduriu, tyliai sau po nosimi:

– Mes pražudysime vienas kitą ir be pagalbos.

***

Rudeniškas vėsus vakaras. Sparčiai lekiu keliais žingsniais priekyje Killian. Raunu į kalną taip, lyg žinočiau, kur. Mano šlaunų raumenys jau dega. Iš po lygių sportbačių padų nuolat išslysta tai šlapia žolė, tai smulkūs akmenys. Šaltukas maloniai vėsina plaučius. O dar bijojau, kad sušalsiu. Mano nugara jau šlapia.

– Smiltjie, neskubėk, – pašaukia Killian.

Gahrrrrrr… Net suurzgiu mintyse: Smiltjie, Smiltjie, Smsiltjie. Kada tai liausis?

– Aš Smiltė! – šūkteliu jam per petį.

– Smiltjie, – vėl pakartoja jis ir aš sustoju.

Atsisuku. Jis stovi per keletą žingsnių nuo manęs. Dar nesu nepasirengusi su juo kalbėti, bet šito daugiau toleruoti nebegaliu.

– Ne SmiltJIE! – ištariu aiškiai atkartodama, kad gerai išgirstų garsų skirtumą, – bet Smil-tėėėėėė.

Killian įdėmiai žiūri man į burną.

– Smil-tė, – pakartoja paskui ir lyg laukdamas pagyrimo žvilgteli į akis. – Smiltė.

Eureka!

– Taip, Smiltė, – pritariu sausai ir apsisuku ant kulno žengdama pirmyn.

– Smiltė, – girdžiu, kaip tyliai kartoja sau po nosimi. – Smiltė…

Jam nuolat kartojant mano vardą, kaskart vis keistai suvirpa širdis, kad daugiau to negirdėčiau, dar labiau paspartinu žingsnį.

Žinau, kad perspaudžiu. Nereikėjo dėl to vardo čia taip užsipult. Kartais jaučiuosi tokia vieniša, kad žmonės galėtų, kad ir kopūsto gūže kviesti, vis tiek atsišaukčiau. Bet daugiau nebegaliu, iš bejėgiškumo regis tuoj pradėsiu verkti arba muštis. Tiesa muštynės jau  nesuveikė.

– Kur tu skubi, Smilte? – po kurio laiko šūkteli Killian, – palauk. Juk nepažįsti kalnų.

– Nesvarbu! – atsikertu nestodama, – Medkirtį pažįstu.

– Medkirtį?

– Taip, geležinį ir be širdies!

Kurį laiką tik sunkūs Killian žingsniai išduoda, kad jis vis dar eina paskui. Girdžiu, kaip tyliai pakartoja:

– Geležinį ir be širdies.

Pasidaro net truputį apmaudu, kad nusprendžia patylėti ir nesivelti į bereikšmę diskusiją.

Kuo aukščiau į kalną, tuo sunkiau darosi kvėpuoti. Jaučiu, kaip mano žingsniai ne tokie spartūs ir Killian tiesiog eina už manęs nesistengdamas priartėti. Stebiu, kaip saulė apkloja debesimis kalnus ir gulasi už jų. Kokios spalvos! Properšoje sustoju ir atsigręžiu į kaimą. Tas Dievo pirštais nuauksintas vaizdas užgniaužia kvapą.

Tie medžiai, tie takai. Čia mano šventykla, čia mano tikrieji namai. Įkvepiu giliai į plaučius ir suklykiu, lyg kas dantis suleidęs būtų į dūšią. Rankos kryžium į šalis, veidas į dangų. Grįžau!

Raganos ir deivės, pasiimkite mane, išbarkit, paklaidinkite, nubauskit! O miško deivės priešingai, regis visos atpažino, regis visos jos ir pačios dar iš Lietuvos. Įglaudžia mane, apkabina. Išglamonėja paguodžiančiais paglostymais ir bučiniais. Kuo gilyn į kalną tarp medžių, tuo savesnė jaučiuosi čia. Lietuviška laumė, tik čia ir gali pasijusti sava.

Killian sunerimęs prilekia prie manęs ir žiūrėdamas į užverstą galvą nieko nebesako. Pats sustoja greta, pažvelgia į tą patį kaimą, o tuomet užverčia galvą ir iš netikėtumo net pašoku, kai jis užriaumoja greta. Dabar aš be žodžių žiūriu į jį. Stebiu šitą neperprantamą vyrą. Matau, jam lygiai taip pačiai skauda. Žinau, kad ir jis nepasakys kur. Vėl pakeliu galvą į dangų ir mes kurį laiką taip tiesiog stovime.

***

– Gal jau grįžtam?

Papurtau galvą. Dar ne.

Artėjant prie dviejų išsišakojančių takelių Killian įspėja:

– Tuomet dešiniau.

Nė negalvodama ir pasuku. Mintys regis visai kitur.

Saulei pasislėpus už kalnų oras iš karto atvėso. Iki kaklo užsisegu rudeninę striukę ir kišu rankas į kišenes.

Prieiname neapsakomo žydrumo ežerą. Toliau keliaujame jo pakrante. Viešpatie, kaip gražu.

– Smilte, aš atsiprašau, – po kurio laiko pirmas prabyla Killian. Žodžius taria taip tyliai, kad vos beišgirstu.

– Aš dar nepasirengusi kalbėti, – įspėju jį. – Leisk man dar pabūti vienai.

Jis neatsako. O aš paskendusi savo mintyse einu visai šalia stataus ežero krašto. Matau čia prie pat negilu, o vanduo toks skaidrus, kad galiu įžiūrėti mažas plaukiojančias žuvytes ir baltą molingą dugną.

– Smilte, atsargiai, ten slidu.

– Atstok.

– Tu gali pykti ant manęs, būdama ir toliau nuo krašto, – kaip visada švelniai paerzina ir aš staigiai atsisukusi žiojuosi labai aiškiai nurodyti, kur tiksliai jis gali susikišti savo patarimus. Ūmai susvyruoju. Rankos abi giliai kišenėse, neišlaikau pusiausvyros ir dar sutrepsėjusi vietoje savo baltais sportbačiais, iki kelių lėtai nuslystu tiesiai į geliantį ežerą.

Viskas, kaip sulėtintam kine. Pagaliau ištraukusi iš kišenių rankas bandau siektis nuvirtusio medžio šakos, kad galėčiau išlipti. Po mano padais susidrumsčia vanduo ir pilkais kamuoliais molingas dumblas paslepia mano kojas.

– Duokš ranką, – pripuolęs taip arti, kaip gali pakviečia nuo kranto Killian tiesdamas savąją.

Tas geliantis vanduo, toks šaltas, kad panikuodama trepsiu vietoj kojomis ir vis su žengtu žingsniu slysteliu.

– Aš tau sakiau, duok ranką!  – jau širsdamas rikteli jis ir aš kaip tik ją atstumiu.

O tada, batai prisigėrę vandens, nebeklauso, kaip įprastai ir aš nuslystu, kniūpščia pasinerdama po vandeniu su visa galva. Tarp pirštų dumblas, žydras vanduo gelia akių obuolius, balti purslai kutena odą. Atsitiesiu ir iššoku rėkdama, besitaškydama purslais ir springdama jais. Iki kelių stovėdama vandenyje, nuo akių, kaip maurus pirštais bandau nusibraukti plaukus, per kuriuos nieko nebematau. Staiga pajuntu, kaip tvirta ranka sugriebusi mane per dilbį stipriai trūkteli ir išplėšia iš to kažkokio prakeikto vandens!!!

Spiegiu besikalatodama krante. Šaltas oras, aštriais durklais dursto odą.

– Nusirenk drabužius, – sukomanduoja jis, – sušalsi!

– Neaiškink tu man, – išbarškinu žodžius.

Daugiau nieko nesakydamas ištiesęs rankas, pradeda atseginėti šlapią striukę.

– Neliesk manęs.

– Gerai, – sutinka neatsikalbinėdamas ir atsega tą stringantį užtrauktuką. Po striukės per galvą numauna šlapią nertinį ir nė nesusigaudau, kai ant alkūnių pakimba liemenėlė. Vos spėju intymų rūbelį sugauti ištiestomis rankomis.

– Smilte, tau šitos dabar tai tikrai nebereikia. Kol pareisim į chalet ne tik papus nušalsi, bet dar ir plaučių uždegimą įsitaisysi.

Nenorom pasiduodu ir lieku stovėti iki pusės nuoga tik su šlapiais džinsais ir tais prakeiktais sportbačiais. Laikau sukryžiuotom rankom apglėbusi save, po krūtį susiėmusi į delną. Tokiais momentais gal ir turi maža krūtinė privalumų. Tik nuo mano šaltų pirštų nežinau ar papam šilčiau.

Vyras demonstratyviai žvilgteli į šlapius džinsus.

– Nusimausi, ar reikės mano pagalbos?

Grieždama dantimis nusigręžiu nuo jo ir nusispirdama šlapius batus, šiaip ne taip nusitempiu šlapius prie kūno prilipusius džinsus turbūt su visa oda. Ir strakalioju basa ant ledinės žolės. Pasilenkusi abiem rankom stipriai apspaudžiu savo kuodą iš jo gręždama vandenį.

Ūmai per kalnų tylą džerkšteli kelnių užtrauktukas ir barkšteli metalinė diržo sagtis.

Siaubo kupinomis akimis pašoku atsisukdama.

– Ką tu darai?

– Nurimk, mums reikia tave sušildyti.

– Net negalvok apie tai!

– Tu žiūri per daug romantinių filmų, – pašaipiai kilstelėjęs lūpos kamputį atsako jis, o tada pasilenkia ir nusitraukia džinsus žemyn.

– Imk, – taria ištiesdamas savo kelnes.

Nužvelgiu jo plaukuotas kojas kyšančias iš po flanelinių marškinių, tuomet stebiu, kaip nusirengia ir juos.

Taip. Be marškinių jis atrodo geriau.

Lieka su marškinėliais ir trumpikėmis. Net batus su kojinėmis atiduoda man ir savo striukę. Tokia apmūturiuota, buvau tik pas močiutę kaime. Vaikystėje. Jis surenka mano šlapius rūbus ir paragina:

– Eik, – aš ir einu, nė neklausdama kur.

***

Jaučiau, kad einame kita kryptimi negu iš kur atėjome, bet jau nė nedrįsau klausti, kur. O jis pusnuogis ir basas ėjo nieko nesakydamas paskui. Telefonu besišviesdami prieiname mažytį kalnų namelį. Sienoje šalia durų pakelia kumščio didumo metalinės dėžutės dangtelį, surenka ratukinį kodą, kokie būna įtaisyti ant lagaminų ir matau, kaip atsidaro mažytės durytės, kurios saugojo tik vieną paprastą raktą.

Mano tik antakiai šokteli į viršų, mat kaip. O mes Lietuvoje paprastai tokius dalykus slepiame po vazonu.

Vos užeiname vidun, Killian įjungia šviesas ir pripuolęs prie spintos iš jos traukia storas kojines, sportines kelnes ir šiltą nertinį aukštu kaklu.

– Jei per šituos tavo nuotykius liksim gyvi, skaityk, kad mums abiems pasisekė, – O tada įkišęs ranką dar giliau į spintą iš jos traukia rudą vilnonį pledą su Šveicarijos vėliava.

Apsisiaučiu juo ant viršaus ir pariesdama kojas po savimi sėduosi ant vienintelės lovos krašto. Trobelė tokia maža, kad čia telpa tik nedidelis stalas, dvi kėdės. Dvigulė lova ir židinys. Pasikuitęs kompaktiškoje spintelėje virš virtuvės kriauklės suranda ten degtukus ir trikampiu surėmęs mažus pagaliukus, kurių šūsnis suberta dėžėje šalia židinio, Killian pradeda kurti ugnį.

Po dešimties minučių židinyje jau smagiai traškėjo liepsna, arbatinyje burbuliavo verdantis vanduo ir Killian ruošė arbatą.

Kalnų trobelėje

Killian

– Tuoj pašils boileryje vanduo ir galėsi lįsti į dušą.

Kol kas mano senelio trobelėje persimetėme vos keletu žodžiu. Taip šalta, kad atrodo, jei bandysiu kalbėti, besikalenančiais dantimis nusikąsiu liežuvį. Smiltė sėdi tyli, siurbčiodama kažkokių žolių arbatą.

Varstydamas mažas spintelių dureles ištraukiu skardinę foie gras [ančių kepenėlių paštetas], stiklainiuką marinuotų agurkėlių, alyvuogių, džiovintų pamidorų pesto, dar keletą indelių ir į orkaitę įmetu šaldiklyje surastą šaldytos duonos kepalėlį. Mintyse padėkoju savo mamai, kuri, žinau, čia viskuo ir pasirūpino.

– Geriau jautiesi?

– Mhm… – patvirtina mergina.

– Tai, Smilte, – kreipiuosi, atidarydamas stiklainį, – Ką aš gausiu už tai, kad tylėčiau?

– Niekšas.

Nusijuokiu.

– Sakyk, ko nori? – galiausiai pasiduoda ji.

– Nieko aš nenoriu iš tavęs, – atidarau kepenėlių skardinę, – tik noriu suprasti, kodėl taip pasielgei. Kokie tavo motyvai? – Vėl atsigręžiu į ją, – Ir kas tu?

Abu kurį laiką be žodžių žiūrime vienas į kitą. Smiltė vis dar neatsako. Turbūt kurpia dar vieną melą.

Neįtikėtina!

Vėl nusigręžiu į spinteles. Pamakalavęs tarp stiklainiukų vieną ištraukiu. Figų uogienė. Tiks.

– Smilte, tu mulkini mano draugą, – tariu gan griežtai.

– Aš dirbu tavo draugui už numatytą atlygį.

– Tu įsidarbinai apgaule.

– Aš atiduodu daugiau, nei bet kuris kitas žmogus, dirbantis toje įmonėje. Manai lengva nesuprantant bent pusės pokalbių dalyvauti įmonės diskusijose? Aš nuolat mokausi ir pripažink, tikrai greitai reaguoju kritinėse situacijose.

Su pastaruoju, žinoma, aš sutinku.

– Turbūt dar ir romaną su juo suki.

– Nesuku aš jokio romano, mulki tu! Kad tas tavo draugas kažką įsivaizduoja, tai čia jau ne mano bėda.

Vėl abu nutylam. Žinau, kad nemeluoja, bet žinau, kad draugui ji vis tiek patinka.

O aš vis tiek turiu gyventi už du.

– O tu visą šį laiką žinojai, kas aš ir vis tiek mane pasamdei? – tyliai paklausia ji.

Sunkiai iškvepiu.

– Kai reikalai pasisuka apie tave, aš nustoju galvoti galva, – burbteliu ištraukdamas butelį vyno.

– Ir pradedi galvoti širdimi? – viltingai paklausia ji.

Metu skeptišką žvilgsnį per petį.

– Abejoju ar širdimi, bet ten taip pat nėra smegenų.

Ji besijuokdama užkiša už ausies pradžiūvusią plaukų sruogą.

– Killian, – rimtu tonu kreipiasi ji, – Jei tu sušiksi man darbą, aš tave gyvą užkasiu po tavo paties viešbučio pamatais, o po to padėsiu ieškoti kūno.

Žiūriu į besišypsantį veidą ir nė velnio nesuprantu, ar ji juokauja.

Smiltė nusijuokia ir žiojasi vėl kažką pasakyti, bet aš ją pertraukiu galva mosteldamas į mažų medinių durų pusę.

– Gali eiti į dušą, jau turėtų būti pašilęs vanduo.

Kai Smiltė išeina iš kambario atkemšu butelį vyno ir palieku jį atvirą, kad pakvėpuotų. Žiūrėdamas į duris, už kurių ji pranyko, paremiu galvą ranka, o tada ir abiem. Kur čia mudu įsivėlėme? Įsipilu taurę vyno, pateliuskuoju prieš šviesą ir nugeriant gurkšnelį akys užkliūva už vienintelės lovos esančios čia. Nuotaika ūmai pasitaiso.