13 dalis

– Jei ne vilkas, tai kas tada? Juk nesimato, kaip gali būti toks tikras?

– Jei nepatinka į jį žiūrėti, užsimerk, – tik sukuždėjo Dakotas, ranka vis drąsiau ją glamonėdamas per plonytę marškinių medžiagą. Glaudėsi arčiau, visai nesukdamas galvos, kad ji nuo jo nusisukusi, spaudė ją į ne itin patogų eglių šakų čiužinį, o nenuorama ranka klaidžiojo nuo krūties prie krūties, tada dideliu delnu suėmė jas abi, pasidžiaugė ir pamylavo ir plačiai išskleistais pirštais nuslydęs prigludo prie jos pilvo.

Airilei ištrūko atodūsis su aiktelėjimu, pajutus šilumą, kuri dilgsinčiu malonumu pasklido po kūną. Jos nenaudėlis kūnas neturėjo abejonių, skaudžių prisiminimų, kaltės jausmo. Kūnas prisiminė tik tą naktį Dakoto pilyje, kai buvo pažadintas naujiems potyriams, moteriškiems malonumo pliūpsniams, galiai. Kūnas labai noriai pasiruošė patirti tai ir dabar – krūtys apsunko, speneliai sukietėjo, o tarp suspaustų šlaunų vėl atsirado šiltas medus.

Pavojinga aplinka – tamsus šaltas miškas, laukiantis tolimas kelias iki saugios vietos ir urzgiantis žvėris, nenuleidžiantis nuo jų tamsoje spindinčių akių, kūno atsaką tik sustiprino. Akivaizdu, kad Dakotas jautėsi panašiai, kadangi jau nekalbėjo, kad ji turėtų jį nuraminti. Jo judesiai tapo ryžtingi, besiveržiantys į tikslą. Judesiai vyro, glėbyje laikančio savo moterį.

Jo delnas suko nedidelius ratukus ant jos pilvo, sulig kiekvienu nusileisdamas vis žemiau. Pasiekęs per ploną medžiagą juntamus plaukelius ir per suglaustas šlaunis negalėdamas keliauti toliau, vyras suurzgė žemu gomuriniu garsu. Airilė pajuto jo krūtine ir kaklu sklindantį vibravimą, tačiau garsas buvo keistas, dvigubas. Paslaptingasis žvėris, tykantis už laužo taip pat urzgė, pritardamas Dakotui, labai panašiu žemu balsu.

Airilė tyliai suverkšleno iš baimės, geismo ir nežinios. Pamėgino užsimerkti, tačiau kaip tu gali nežiūrėti į grėsmingą netoliese tūnantį žvėrį? Neįmanoma. Todėl plačiai atmerkusi akis spoksojo pro laužo liepsnas į tas akis, kol viskas galvoje ir pojūčiuose ėmė painiotis. Gal ten nėra jokių akių, gal tai tik laužo šviesos sukurtas vaizdinys? Juk Dakotas visiškai nesibaimina. O gal žvėris yra, tik kodėl garsai, kuriuos skleidžia tas padaras ir vyras, prigludęs prie jos nugaros, tokie panašūs?

Akys vis dar plėšriai žvelgė į juos, nemirksėdamos, nesiblaškydamos. Merginai atrodė, kad žvėris žvelgia tiesiai jai į akis, kažko laukdamas, lyg bandydamas įsigauti į jos mintis, jausmus. O gal padaras lūkuriuoja, kol ji užsimerks ir tada puls pirmyn, sudraskys, suės?

O gal žvėris tikras, gal yra du žvėrys, vienas tyko iš priekio, kitas jai už nugaros? Gal ta šiluma (o dievai, tai tikras karštis, sklindantis nuo prigludusio kūno) yra apgaulinga, visai neteikia saugumo, o yra pražūtinga ir ją sudegins? O gal vyro rankos, ryžtingai klajojančios po jos kūną, galiausiai ją sudraskys?

– Dakotai, akys… – vėl maldaujančiai sukuždėjo Airilė. Jau pati nežinojo, ko prašo. Paaiškinti, kas vyksta, liautis gąsdinti, ar nesustoti, žiūrėti ir glamonėti toliau, traukti gilyn į tą sūkurį, kuris galiausiai ją praris ir viskas pasibaigs. Šią akimirką visko pabaiga neatrodė blogai. Tamsa būtų išlaisvinimas.

– Akys, – pritarė Dakotas, karštu kvapu alsuodamas jai į viršugalvį. – Nenuleisk akių.

Anksčiau liepė užsimerkti, dabar nenuleisti akių, tačiau Airilei jau neatrodė keista. Ji turi nenuleisti akių, nes taip apsisaugos. Urzgimas garsėjo, akys grėsmingai prisimerkė. Jeigu tik ji užsimerks, jis puls, tuo mergina buvo visiškai tikra.

Todėl ji žiūrėjo, lyg tai būtų svarbiausias dalykas šią akimirką. Svarbesnis už tai, kad įžūli ranka traukia jos marškinius aukštyn, iki liemens. Tada šmurkšteli po marškiniais, ten kur jos švelni šilta oda. Nuo kiekvieno prisilietimo, brūkštelėjimo, paglostymo jos oda tampa vis šiltesnė ir šiltesnė. O gal tai jo ranka kaista?

Didelio šiurkštaus delno ir landžių pirštų glamonės buvo kankinančios, keliančios įtampą, o už laužo spoksančios akys grėsmingos, Airilė norėjo, kad viskas liautųsi. Tačiau kai ranka atsitraukė, mergina protestuodama suinkštė. Ne tik ranka atsitraukė, bet ir visas didelis Dakoto kūnas atitolo nuo jos nugaros. Ar jis ją palieka? Paliks ją čia vieną miško ir to žvėries malonei?

Supratusi, kad jis jos nepalieka, o atsitraukė tam, kad prasisegtų ir nusismauktų kelnes, Airilė pajuto palengvėjimą. Glamonėjanti ranka sugrįžo, šįkart ant jo užpakaliuko ir ten, giliau, kur šiltas medus… Dakoto kūnas vėl prigludo arčiau, dar arčiau. Pajutusi jį prie slidžių savo moteriškumo vartų, noriai jį įsileido. Žėrinčių akių žvėris pradėjo urgzti garsiau, tiesiog kurtinančiai. O gal tai Dakotas? Ji nesuprato. Svaiginantys saldūs judesiai, tas keistas urzgiantis garsas vedė prie beprotybės. Staiga jai pasirodė, kad jei atsisuktų į Dakotą, jo akys žibėtų lygiai taip pat, kaip to žvėries. Ji norėjo pažiūrėti, tačiau atrodė, kad negali atitraukti žvilgsnio nuo žėrinčių akių. Kodėl jai atrodo, kad jos spindi vis ryškiau ir ryškiau? Įtampa jos kūne augo, kol pasiekė lauktą praryjančio sūkurio jausmą. Tą akimirką priešais esantis padaras kvėptelėjo taip stipriai, kad įpūtė laužą, vėjo gūsiu nupūtė liepsnas ant eglių šakų lovos. Ši akimirksniu užsiliepsnojo.

Viską apėmė akinanti liepsnų šviesa, po kurios stojo tamsa ir nebūtis.

—

Šąlančios kojos, nepatogiai nuspausti šonai ir sunkus judesys, nuo kurio traška eglių šakos, išplėšė Airilę iš gilaus miego. Pramerkusi akis ji pamatė priešais blėstantį laužą, drėgną šaltą miško paklotę ir storus medžių kamienus. Vis dar tvyrojo prietema, tik virš medžių, aukštai danguje, debesys pradėjo įgauti blyškiai rausvą spalvą.

Prisiminusi paskutinius vaizdus prieš užmiegant mergina karštligiškai apsidairė aplinkui, už laužo, tarp krūmų. Gal tas keistas žvėris vis dar tūno, tyko jų?

– Laikas judėti, – Dakoto balsas buvo girgždantis, gal iš miegų, gal peršalęs. Vyras pakilo iš jų nepatogaus guolio. Nepaisydamas savo paties raginimo judėti, pakilęs jis vėl užkamšė Airilę jos pačios apsiaustu.

– Kur dingo žvėris? – pirmiausia paklausė Airilė.

– Koks žvėris? – Vis dar iki pusės nuogas Dakotas pritūpė prie laužo ir įmetė dar kelias šakas. Liepsnos linksmiau pašoko, o Dakotas atsistojo ir pradėjo daryti keistus judesius.

Airilė išpūtė iš nuostabos akis.

– Ką čia darai?

– Mankštinuosi, – šyptelėjo vyras. Akivaizdu, kad tuos judesius jis yra daręs šimtus kartų. – Visi kariai žino, kad reikia kūną paruošti iš pat ryto. Kartu ir sušilti, po nakties lauke.

Airilė iš lėto atsisėdo toje nepatogioje lovoje, sudrebėjo ir sudejavo. Rupūžėle mieloji, kaip jai gėlė visą kūną! Atrodė, kad ji ne miegojo ant šakų, o buvo jomis primušta. Rytas buvo šaltas kaip pasmerktų vėlių buveinė. Ji piktai žiūrėjo į lyg niekur nieko besistaipantį ir bestrakaliojantį vyrą. Jis atrodė žvalus, energingas ir nė kiek nesukantis galvos dėl stingdančio šalčio. Po galais, kaip įmanoma, juk buvo iki pusės nuogas! Mergina įtarė, kad laužą Dakotas įkūrė tik dėl jos.

– Kodėl tau nešalta? – pati pasijuto kvailai, nes, atrodė, iš ryto jai pavyksta kalbėti tik klausimais.

– Aš įpratęs. Kariniai žygiai dažniausiai vyksta žiemą, kai pelkės užšąla. Ir tada dažnai tenka miegoti lauke, – ramiai paaiškino Dakotas, vis dar nesiliaudamas daryti tuo keistus judesius. Tiesa, ji žinojo, kad vyrai dažnai iškeliauja žiemą ir netgi nakvoja lauke. Tik niekada nepagalvojo, kaip jie jaučiasi. Jai pačiai tai buvo pirmoji naktis, praleista ne patogioje kunigaikštytės lovoje. Tiesa, dar buvo viena naktis kunigaikščio lovoje, prisiminė Airilė ir išraudo. Vėl prisiminė įvykius prieš užmiegant.

– Ar mes vakar?.. – nepatogiai paklausė. Atkreipė dėmesį, kad Dakoto kelnės buvo tvarkingai užsegtos, o jos apatiniai marškiniai apsisukę aplink blauzdas.

Dakotas tik pašaipiai į ją dirstelėjo ir į šį klausimą neatsakė. Ir ji vėl prisiminė dar neatsakytą klausimą.

– Kas ten buvo? Tas žvėris?

Vyro veidas įgavo keistą išraišką. Lyg jis norėtų pajuokauti, pasišaipyti iš jos. Iš žvilgsnio, probėgšmais mesto į savo kelnių priekį, ji įsivaizdavo paaiškinimą dėl „žvėries“. Tačiau Dakotas apsigalvojo ir vėl ramiai paklausė:

– Koks dar žvėris?

– Tas, kuris tupėjo už laužo. Žiūrėjo į mus. Urzgė. Tu sakei, kad ten ne vilkas. Tai kas ten buvo?

– Nebuvo jokio žvėries, – Dakoto balsas buvo visiškai bespalvis.

– Kaip tai nebuvo? – Airilė susinervino. – Aš mačiau! Ir tu matei.

– Ką tu matei?

– Akis!

– Airile, tu sapnavai. Nuovargis ir midus tave įveikė. Net nesitikėjau, kad taip kietai išmiegosi visą naktį. Renkis greičiau, nes visai sušalsi.

– Aš nesapnavau. Tai buvo tikra, ryšku, – ginčijosi ji, tačiau drebančiomis iš šalčio rankomis jau rengėsi suknelę. Prisiminė, kodėl jis vis dar iki pusės nuogas. Nes ji sėdi ant jo drabužių. Atsistojusi ėmė paskubomis tvarkytis suknelę, kad kuo greičiau galėtų užsimesti apsiaustą. – Ir tu apsirenk.

Airilės balsas buvo suirzęs. Ne tik dėl to, kad jis akivaizdžiai nenori pripažinti vakarykščių įvykių. Gal dėl žvėries ji ir abejoja, juk vakar jai atrodė, kad jų guolis užsiliepsnojo, o šį rytą aiškiai mato, kad nėra nė vieno spygliuko, kuris atrodytų apsvilęs. Tačiau vakar jiedu tikrai TAI darė, nes ji vis dar jaučia savo kūne perštėjimą, kuris tikrai nėra susijęs su nepatogia šakų lova. Dar jai irzulį ir pasipiktinimą kėlė tai, kad jis atrodo nesušalęs, žvalus ir be proto gražus. Ji sunkiai galėjo atitraukti akis nuo plačių galingų pečių, raumeningos krūtinės, siaurų klubų, ilgų kojų, grakščių lyg lūšies judesių. Susitaršę juodi plaukai ir nedidelė tokia pat juoda barzda tik pridėjo jam žavesio, kai tuo tarpu ji, greičiausiai, atrodo tikra baidyklė ir kūtvėla, ačiū jam už tai, kad ištaršė vakar jai plaukus.

Atsidususi Airilė užsisegė odinį suknelės dirželį, iš krepšelio, kabančio prie to diržo išsitraukė nedideles, tačiau labai puošnias šukas ir šiaip ne taip pasišukavusi, susipynė paprastą kasą.

Galiausiai baigęs savo mankštą Dakotas taip pat apsirengė, jiedu suvalgę po pusę duonos riekės ir išgėrę dar po gurkšnį midaus leidosi į kelią. Airilė šį kartą labai atsargiai ragavo saldųjį gėrimą, mat įtarė, kad jis gali būti prisidėjęs prie vakarykščių vaizdinių.

Kelionė buvo dar sunkesnė, nei dieną prieš tai. Miškas buvo pelkingas, reikėjo labai saugotis, kad nenugarmėtum į kokį pasalingą duburį. Batai, kad ir kaip saugant, peršlapo ir aplipo dumblais. Dienai įpusėjus Airilė juto degančius ir dejuojančius raumenis, šlapias sušalusias pėdas. Mintis apie dar vieną naktį miške taip pat neguodė. Jie buvo alkani, tik gerti turėjo sočiai, nes pabaigę klastingąjį midų, be vargo rasdavo šaltinių ir prisipildydavo gertuvę tyro vandens.

Saulė jau slinko vakarop, kai Dakotas, kuris visą dieną nenuilsdamas žygiavo tokiu tempu, kad Airilei norėjosi griežti dantimis, staiga sustojo. Pridėjo pirštą prie lūpų, liepdamas tylėti ir įsiklausė. Dabar ji taip pat išgirdo. Tolimus žmonių ir žirgų garsus.

– Bėgam! – Dakotas puolė į priešingą pusę.

– Gal ten taviškiai? – paprieštaravo Airilė, bet Dakotas jau purtė galvą.

– Girdžiu šunis. Maniškiai neturi šunų.

Dabar Airilė taip pat išgirdo tolimą lojimą.

Jiedu bėgo iš paskutinių jėgų. Jei anksčiau Airilei atrodė, kad tuoj nepakels kojų, dabar ji įgavo antrą kvėpavimą ir bėgo, nors dar neseniai nepajėgė eiti. Tačiau miškas buvo tankus, brautis į priekį buvo sunku, pelkė taip pat neleido laisvai judėti.

Po valandos alinančių pastangų persekiotojai juos vis dėlto pasivijo. Būrys ginkluotų vyrų su šunimis apsupo bėglius. Dakotas instinktyviai pastūmė Airilę sau už nugaros, net jei ir suprato, kad tai nepadės.

Gaudytojų būriui vadovavo pagyvenęs vyras vardu Skurda, Airilė prisiminė jį iš Skomanto palydos. Tas pats, kuris pažadėjo ją viešai nužudyti. Ištąsyti po gyslą.

– Nagi nagi, – Skurdos veidas buvo nuožmus. – Mūsų būsima kunigaikštienė ir jos…

– Pagrobėjas, – pertraukė vyrą Dakotas. – Aš priverčiau kunigaikštytę eiti su manimi.

Airilė suprato, kad Dakotas stengiasi ją išgelbėti. Pagrobta nuotaka, nors mažai tikėtina, tačiau gali sulaukti pasigailėjimo. Pabėgusi nuotaka bus žiauriai nubausta.

Skurda pašaipiai pažiūrėjo į Airilės pirštus, įsikibusius į Dakoto švarko rankovę.

– Ir todėl ji nepuola prie mūsų, džiaugdamasi, kad atėjom jos išgelbėti?

– Gal todėl nepuola, kad žadėjai ją nužudyti? – burbtelėjo Dakotas. Airilė dirstelėjo jam į veidą. Jis buvo išbalęs, sukandęs dantis.

– A, girdėjot vis tik, – Skurda nepatenkintas uždėjo ranką ant kalavijo rankenos. – Gaila, su tuo reikės palaukti. Kunigaikštyte, nudžiugsi sužinojusi, kad tavo būsimas vyras, Skomantas, jaučiasi visai neblogai. Ir vis dar nori tave vesti. Kodėl jam to reikia, pats tau paaiškins. Taigi, keliaukim, esu tikras, kad visą naktį nemiegojai dėl jo nerimaudama.

Skurda šaipėsi, akivaizdžiai suprasdamas Airilės ir Dakoto ryšį. Mostelėjo vyrams ir tie prišoko pagriebti Airilės. Dakotas neištvėręs puolė kumščiais, tačiau dėl to tik buvo nuožmiai parmestas ant žemės ir suspardytas.

Airilė klykė, maldaudama liautis, paskui įniršusi atsisuko ir ištiesė rankas, ketindama sukelti uraganą, kuris nušluotų visą šitą kunigaikštystę nuo žemės paviršiaus.

– Jeigu taip padarysi, – suriko Skurda. – Jis mirs.

Atsisukusi Airilė pamatė virš Dakoto iškeltą kalaviją.

– Jeigu paklusi ir darysi, kas liepta, gal jis liks gyvas. Galiausiai tai nuspręs Skomantas, – tęsė Skurda.

Airilė nuleido rankas. Po akimirkos buvo surišta, it kepimui paruošta žąsis. Matė, kaip ir Dakotas buvo taip pat surištas. Ir jie visi iškeliavo į Skomanto pilį.

Dėkoju visiems, skaičiusiems ir buvusiems kartu visą vasarą!