12 dalis

Urtė. Sodybos grožis.

Atsistoju nuo fotelio, kol dar iš keršto nepasakiau Gediminui aiškaus TAIP ir nepanaudojau smurto prieš ne taip jau seniai nukraujavusį Henriką. Vargšas juk nebeatlaikytų, nes aš dabar jo nosies tikrai nebevalyčiau, nebent švitriniu popieriumi. Niekšas. Palieku jį su Gediminu ir žygiuoju žadinti Kristinos. Ji dar miega, kaip ir visi kiti baliauninkai, bet man reikia moteriškos pagalbos. Nueidama jaučiu, kad nugara tiesiog dega. Sulėtinu žingsnį ir neiškentusi abejinga atsisuku. Gediminas labai užsiėmęs kažko ieško nukritusio po foteliu, o Henrikas sėdi atsipalaidavęs, kaip koks mafijos bosas, užmetęs vieną alkūnę ant fotelio krašto. Akivaizdžiai akimis skrodžia mano kojas ir su pasimėgavimu geria kavą. Jis net nepasimeta man atsisukus ir toliau varsto mano pusiau apnuogintas šlaunis arogantišku žvilgsniu. Šiknius. Ir dar aš su juo bučiavausi!

– Šeši su geležinkeliu, – taria jis spoksodamas man į akis. Mane perpila karštis. Jis pyksta ant manęs. Tegul… Šventai tikiu, kad mintyse galvoja „dešimt su pliusu“, tiksliau „dešimt su pliusu, aš noriu jas glamonėti be paliovos kas vakarą savo daktariškais pirštais“!

Gediminas išlenda iš po fotelio:

– Tu čia apie ką? – paklausia jis, bet manęs, stovinčios tolėliau, nepastebi.

– Apie sodybos grožį, – šypteli Henrikas atsisukęs į jį ir pakelia kavos puodelį prie lūpų. Nutirpstu. Kodėl jis toks velniškai patrauklus?!

– Ko tiek mažai? Labai jau esi pretenzingas. Nieko nepasikeitei nuo mokyklos laikų, seni. Tau viskas turėjo būti kas geriausia, tobuliausia, į viską žiūrėjai per daug rimtai ir atsakingai. Kaip tu mane užknisdavai per rungtynes. Kad tu žinotum! Su savo nežmonišku noru visada laimėti, atlikti derinius geriausiai, mesti taikliausiai, suklysti mažiausiai, o aš labiau norėjau gerai praleisti laiką aikštelėje ir pasimaivyti prieš paneles. Man medalio nereikėjo, man reikėjo dėmesio, – pasakoja Gediminas ir mane labai sudomina mokyklos laikų Henrikas. Labai noriu sužinoti daugiau. – Aš tai duočiau visą dešimt, man čia labai gražu! – atsako Gediminas ir aš apsisukusi einu toliau, bet viską girdžiu. Žinoma, Henrikas labai stengiasi, kad girdėčiau kiekvieną jo žodį.

– Ji turi būti ne tik graži, bet ir privalo turėti savo stuburą, kad visokie barbarai ja nepasinaudotų, – paaiškina Henrikas ir man sugelia širdį. Jis ką? Mane laiko bestubure?! Tik dėl to, kad Gediminui pasakiau „nežinau“? Supykstu ant jo.

– Nelabai supratau apie tą tavo stuburą… Tikriausiai turėjai omenyje tvorą? Tai nieko baisaus, kol jos čia nėra, mes apginsim sodybą nuo barbarų, – nusijuokia Gediminas. Nebegirdžiu, ką atsako Henrikas, bet gal ir gerai, nes nuotaika ir taip sugadinta. Labai gerai žinoti, ką jis mano apie mane, kad ir kaip būtų skaudu.

Kaip jo nekenčiu! Kaip tas pats žmogus gali būti toks švelnus, romantiškas, bet tuo pačiu ir velniškai bjaurus?!

Ateinu į kambarį, krentu pas Kristiną į lovą ir taip ją pažadinu. Tuščiai spoksau į lubas.

– Kas tau dabar? – užsimiegojusi pasiteirauja. – Kas nutiko, Urte? Viskas gerai? – susirūpino.

– Nieko, viskas man gerai, tik Henrikas prisikalbėjo. Aš jį pritvosiu savomis rankomis!

– Gražu, – romantiškai ištaria Kristina. – O po to sukrisit į lovą, jis nuplėš drabužius nuo tavo tobulo kūno, liežuviu pamalonins visas ertmes ir galop karštai pasimylėsit, – užbaigia ji. Tada saldžiai nusižiovauja ir pasirąžo lovoje.

– Nefantazuok! To nebus! – griežtai pasakau ir mano kūnas susijaudina vien nuo jos žodžių. Ji labai gerai pasakoja arba aš turiu per daug lakią vaizduotę.

– Aha, aha… – išsišiepia Kristina.

– Kaip suprasti tavo aha, aha? Tu irgi manai, kad neturiu stuburo?! – užpykstu.

– O kas dar taip mano? Henrikas? – paklausia, bet nieko neatsakau. – Šalia Henriko visos mes netenkame stuburo…

Kažkaip keistai nuskamba jos žodžiai. Mes netenkame stuburo… Ta prasme, ir ji?! Nežinau kodėl, mane suima pavydas. Prisimenu, kaip jie gražiai bendraudavo ligoninėje ir šiaip… ji labai graži, o jis… net nėra ką sakyti.

– Tau patinka Henrikas? – nedrąsiai pasiteirauju. Jaučiuosi labai nejaukiai, o ji tik nusijuokia.

– O kam jis nepatinka?

– Nežinau… Gal Gediminui? – šypteliu. Suprantu, tikrai kvailas klausimas. Kam jis gali nepatikti…

– Ir Gediminui jis patinka, ir Gediminui… tik kartais jie pasipeša.

Stoja tyla. Kristinai irgi patinka Henrikas… Girdžiu kaip zvimbia įkyrus uodas. Atsikeliu, nusimaunu sportinį batą ir vienu bandymu jį pritrėkšiu prie sienos, įsivaizduodama, kad ten Henrikas. Sekundei palengvėja, bet pamatau ištiškusį kraują ir kažkodėl pamanau, kad tai blogas ženklas.

Nežinau, labai noriu kai ką sužinoti, bet bijau…

– Kristina? – atsiskosčiu, gerklę ima kutenti iš jaudulio. – Ar tarp jūsų su Henriku kažkas buvo? – lyg tarp kitko užklausiu besiaudama batą, kuris ką tik atėmė nekaltą gyvybę. Nors esu visu šimtu procentų įsitikinusi, kad tikrai nieko nebuvo tarp judviejų, bet man reikia patvirtinimo.

– Koks klausimas!

– Nežinau, gal ir kvailas, – kreivai nusišypsau, – bet vis tiek man įdomu, nes kodėl jis, tavo gydytojas yra čia, tavo rengiamame vakarėlyje? Tikrai tik dėl to, kad jis su tavo draugais žaidė krepšinį vienoje komandoje? O gal kai kas buvo tarp jūsų?

Kristina kažkaip keistai tyli. Kodėl ji nieko nesako? Širdis ima virpėti. Tada ji išsišiepia ir pačiumpa pagalvę, užsideda ant veido. Po kelių akimirkų numeta ją į šoną.

– Na kaip čia pasakius…. – nutyla. – O ką reiškia buvo ar nebuvo? – ji atsikelia ir prieina prie lango. Atsuka man nugarą. – Nevyniosiu žodžių į vatą, aš ne iš tų. Taip, kai kas buvo, jei galima taip pasakyti… Mes kartą permiegojom… Po ligoninės… Galėjom to nedaryti, bet yra kaip yra, – abejingai pasakė žiūrėdama pro stiklą. – Bet tai nieko nereiškė, aš buvau labai įskaudinta, norėjau pamiršti Ferdinandą, jis – savo praeitį…  Susitikom jo namuose… nieko nereikalavom vienas iš kito. Tai buvo tik vienkartinis nuotykis. Tai tas pats, lyg būčiau nuvažiavusi ir pasisukusi apžvalgos ratu. Grįžau patenkinta, laiminga, bet be jokių lūkesčių, kad apžvalgos ratas manęs lauks ar pati grįšiu pas jį. Man užteko vieno karto.

Negaliu patikėti, ką girdžiu savo ausimis. Ne toks turėjo būti atsakymas.  Tai negali būti tiesa! Jaučiu, kaip ima stigti oro, kambarys ima svyruoti. Prisimenu Gedimino žodžius pasakytus Henrikui „Eik pas savo Kristinutę“… Tai visgi jis turėjo pagrindą… ir Gediminas kažką žinojo apie juos.

Aš pradedu savimi visiškai nepasitikėti… Gal Henrikui aš visai nepatinku? Gal jis atėjo pas mane tik todėl, nes esu bestuburė, laisvo elgesio paukštelis? Žinojo, kad jis, sužeistas, žavus, blizgančiom akim herojus ir kruvina panose pasirodys ant slenksčio ir gaus mano bučinius, mano kūną. Ištirpsiu bemat nuo jo nuogos krūtinės ir atsiduosiu lengvai… be jokių pasimatymų, vakarienių, gėlių, gražių žodžių? O tada baigsis savaitgalis, baigsis ir mūsų mažytis romanas. Vėliau jis turės kitus gražius savaitgalius su kitomis Kristinomis, Urtėmis ir Gretomis.

Nebenoriu čia būti. Noriu namo… Tiek daug melo čia, tiek netikrumo. Kojos apsunksta, atsisėdu ant lovos krašto ir imu giliai kvėpuoti. Man trūksta oro, po velnių! Duokit man oro!  Jei pasileisiu į kiemą, ten bus jis, dėl kurio aš taip jaučiuosi ir man tai nepadės, o jei liksiu čia…

Bijau, kad ką tik nutrūko mūsų taip smagiai užsimezgęs ryšys su Kristina. Taip, tylomis nutraukiu mūsų santykius iš pavydo, nes ji buvo su vyru, kurio aš geidžiu ir jis visada man patiko. Ji tai žinojo! Bet nepaisant to, su juo permiegojo. Viską suprantu, jis buvo laisvas, ji laisva, mes nebuvome įsipareigoję vienas kitam. Ji kaip ir nieko blogo nepadarė? Bet kodėl jaučiuosi taip šūdinai?

Susimąstau, kaip viskas būtų buvę, jei tai būčiau žinojusi vos atvykusi į sodybą. Ar leisčiau tada mane šildyti prie ežero, ar leisčiausi bučiuojama, žinodama, kad jis buvo su Kristina, kad ir kaip ji sakė – nieko nereiškė. Ar leisčiausi?

– Kristina, – pasakau. Noriu, kad ji atsisuktų, noriu pažiūrėt į jos akis. Aš noriu užfiksuoti momentą, kada baigiasi moteriška draugystė.