12 dalis

Nušvitimas

Saulenė

Žmogiškasis kūnas, nuovargis ir nerimas, skausmingas suvokimas, kad Dargas taip negailestingai žaidė su mano jausmais, nenugalimai užvaldė kūną. Apsunkę vokai tingiai nusileido paslėpdami akis. Keletą kartų mėgindama sumirksėti vis žvilgteldavau į ramiai vairuojantį Armaną galvodama, ką čia veikiu, tačiau nuovargis nugalėjo. Keisti rūkai apsuko miegan grimztantį kūną, kažkur tolumoje driokstelėjo perkūnas. Krūptelėjau nuo tokio intensyvaus garso, pašokau kaip įgelta, tačiau ne iš karto supratau, kad nesu pabudusi. Miegas sugrąžino mane į tą dieną, kai mama rašė burtažodį, tik šį kartą atrodo buvau ne šalia mamos, o buvau jos asmenyje.

– Vilda, anksčiau ar vėliau reikės jai papasakoti, kokia lemtis jos laukia, – tarė mama.

– Mama, žinau, tik neįsivaizduoju ar ji susitaikys su savo lemtimi, – Vilda atrodė sutrikusi.

– Kada pamatei viziją? – pasitikslino mama.

– Kai buvo paskutinis pilnas mėnulis.

– Taip, vadinasi prasidėjo.

– Mama, kodėl būtent ji? – pyko Vilda.

– Vilda, mes visi šioje žemėje esame tik tarnai, vykdome savo misiją. Saulenės misija tokia ir nieko nepakeisi.

Vilda giliai atsiduso ir toliau rašė į knygą. Gyvybės akmens sunaikinimo burtas buvo beveik baigtas, tačiau ji vis barbeno pirštais į stalą tyliai niūniuodama dar vaikystėje išmoktą sutartinę. Vildai nedavė ramybės, kad ji pati įstums dukrą į pavojų, tačiau tokia lemtis buvo išpranašauta paties aukščiausio. Saulenė, kaip ir Vilda, buvo tarytum maži likimo sraigteliai, kurie nuosekliai vykdė visus aukščiausiųjų dvasių nurodymus.

– Mama, pažiūrėk, pievoje su Saulene ir Gojumi kažkas kalbasi? – pašokusi puolė prie mažo pirkios langelio. Mama pasekė paskui ją.

– Nebijok, tai Rugių Boba ir deivė Laima, – atsiduso mama. – Tikriausiai Laima numato, kas netrukus nutiks, ji perduoda Saulenei jos likimo žymę.

– Mama, aš regiu, – Vilda čiupo už širdies ir kone sukniubo palei langą. – Gyvybės akmens niekas negali sunaikinti, joks burtas. Laima pažymėjo Saulenę, ji perdavė jai jos likimą. Saulenei lemta mirti.

Mama rūpesčio perkreiptu veidu pažvelgė į Vildą, kurios veido spalva prilygo baltai drobei, giliai atsiduso, supratingai paglostė viršugalvį ir akimis nulydėjo trobon grįžtančius anūkus.

Aitrus supuvusių kiaušinių dvokas privertė nubusti. Visas jos kūnas buvo padengtas šaltu prakaitu, ji virpėjo kaip epušės lapas. Saulenė pašoko iš sapno mėgindama suvokti mamos pasakytus žodžius ir nuščiuvo apsižvalgiusi aplinkui – ji buvo tikrų tikriausiame pragare! Saulenė nubudo Armano automobilyje, tačiau jo paties viduje nebuvo. Kiek akys matė, aplink tik išdegę laukai, ore tvyranti sieros smarvė, raudoniu blizgantis dangus. Sunkiai nugurgusi seiles, ji tvirčiau prisisegė saugos diržu ir baugščiai dairėsi aplinkui, laukdama kažko ateinant. Saulenė suvokė, kad jai čia ne vieta, tačiau niekaip negalėjo sugalvoti priežasties, kodėl jie čia. Sapne regėtas sapnas buvo pranašiškas – ji mirs. Jos širdis kiekvieną akimirką plakė vis silpniau, joje esantis gyvybės akmuo siuntė Saulenę myriop.

Neilgai trukus į automobilį grįžo Armanas. Pastarasis jautėsi patogiai, nei trupučio nesijaudino, kad aplink esantis pasaulis bet kurią akimirką gali užsiliepsnoti baisiausiomis pragaro liepsnomis.

– Kodėl mes čia? – plūdausi.

– Nusiramink, – šyptelėjo. – Juk sakiau, kad vyksime ten, kur nei viena gyvybės sergėtoja dar nėra buvusi. – paaiškino užvesdamas automobilį. Greičio padalą tikriausiai spaudė iki dugno, automobilis iš vietos pajudėjo paskui savęs palikdamas milžiniškus dulkių kamuolius. Saulenė tik galinio vaizdo veidrodėlyje pastebėjo, kad jie tolsta nuo didingo pastato, panašaus į rūmus.

– Tikriausiai esu perdėtai naivi, tačiau negalvojau, kad turėjai omenyje kelionę į pragarą! – cyptelėjau mintyse ieškodama bet kokios išeities.

– Įsivaizduok, kad tai mažos atostogos prieš didžius žygdarbius, – iššiepė baltus, tarytum perlai dantis.

Saulenė susigūžė Dargo megztinyje, tarytum saugiame prieglobstyje, tačiau ši ramybės oazė buvo saugi tik iki tol, kol jos sielą užtemdė skausmo šešėlis. Ji suprato, kad viskas, kas manė esant tikrą, buvo paremta melu, o dabar ji pačiame pragare.

– Koks siaubingas dvokas, – suburbėjo po nosimi labiau sau, nei Armanui, tačiau pastarasis šio priekaišto nepraleido pro ausis.

– Pragare svečiuojiesi geras porą valandų, o jau skundiesi, – nusijuokė. – Dargas taip pat negali pakęsti būvimo pragare, tačiau tu turi pasirinkimą, o jis ne. Po tėvo mirties, jis šios peklos valdovas, jis privalo grįžti į požemius.

Saulenė pakėlė akis į Armaną, pastarojo žandikauliai – tvirtai suspausti, rankomis kiek per tvirtai gniaužė automobilio vairą. Įprastinė ramybės kaukė nukrito ir pirmą kartą Saulenė jame išžvelgė jausmą. Jis jautė pykti, tačiau ji negalėjo suprasti ar šis pyktis skirtas Dargui, ar jai. Saulenės galvoje mintys sukosi tarytum širšių spiečius. Vienu metu ji mėgino suprasti, kodėl atsidūrė pragare, taip pat mėgino išsiaiškinti mamos pasiųstos žinios prasmę, Armano ir Dargo užmojus.

– Ar gali liautis? – griežtai paprašė Armanas.

– Liautis? – nesuprato Saulenė.

– Taip, liautis galvojusi. Gal tiesiog paklausk, nes dabar tavo mintyse pasiklystu net pats Šerlokas Holmsas.

– Aš tiesiog nesuvokiu ką veikiu tavo automobilyje, pragare. Kodėl mes čia?

– Turėjau sutvarkyti vieną reikalą. Kad praeičiau pro pragaro vartus nepastebėtas, pasinaudojau tavo šviesa, – gūžtelėjo pečiais tarytum visą tai, ką pasakė buvo visiškai paprastai priimama tiesa. – O dabar galime pakalbėti apie gyvybės akmenį. Tau reikia burto jo sunaikinimui? Aš žinau kur yra tavo šeimos kerų knyga.

– Leisk atspėsiu – ją turi Dargas? – negalvodama leptelėjau.

– Tiesiai į dešimtuką! – sarkazmo kupinu balsu atkirto pašnekovas. Jis atrodė patenkintas tuo, kad buvau taip mulkinama šitiek savaičių.

– Na, tikriausiai knygos atgavimas neturi jokios reikšmės. Ji bevertė, – atsakiau.

– Kodėl? – nesuprato Armanas ir pristabdė automobilį įsukdamas į siauresnį keliuką palei išdžiūvusį mišką.

– Regėjau viziją, kurioje mama sakė, kad joks burtažodis nesunaikins gyvybės akmens.

– Šitiek metų mano tėvas ieškojo akmens, kad galėtų jį sunaikinti savomis rankomis, o jūs jį saugojot, kad sunaikintumėt tinkamu laiku? Ar legenda skelbė ne taip, kad kuri pusė sunaikins akmenį per tūkstantmečio kometos pasirodymą, toji ir karaliaus žemėje? – paklausė Armanas įsukdamas į kiemo įvažą.

– Taip, tačiau viskas kur kas painiau, nei buvo kalbama. Dar tiksliai nesuprantu mamos siųstos žinutės, tačiau gyvybės akmuo nesunaikinamas jokiu burtažodžiu.

Automobilis sustojo palei namo fasadu. Pakėliau akis apsižvalgyti – namas sodriai raudonų plytų, visus langus dengė storo metalo grotos. Kiek akys regėjo aplink tik garuojanti žemė ir visiška laukymė. Armanui atvėrus automobilio dureles, pajaučiau deginančią kaitrą ir dar sodresnį sieros tvaiką. Jis paskatino mane sekti paskui jį, tačiau silpnas balselis viduje vis garsiau kartojo, kad neturėčiau taip elgtis, tačiau eilinį kartą pasielgiau visiškai neapgalvotai. Užėjus vidun į keistai atrodantį pastatą, apėmė keistas dežavu jausmas, kad jau esu čia lankiusis, kad šio namo energetika labai artima. Sekiau paskui Armaną iki didžiojo kambario, kurio viduryje stovėjo didelė sofa, o vieną kambario sieną puošė skaldytų akmenų židinys. Ilgai spoksojau į paveikslą, kuris kabojo virš židinio. Jo rėmai tviskėjo auksu, o šviesos kupiname fone stovėjo jauna moteris, kurios gyvybės kupinos akys spinduliavo laime ir meile. Spoksojau į paveikslą išsižiojusi.

– Kodėl mano mamos portretas kabo ant tavo sienos? – išveblenau atsisukdama į Armaną, kuris neatrodė nei kiek nustebintas mano klausimo.

– Kadaise aš labai mylėjau tavo mamą, o ji mylėjo mane, – šyptelėjo. – Tačiau mano brolis atėmė ją iš manęs, todėl manau, kad dabar bus teisingiausia, jei aš jį nubausiu tuo pačiu – atimsiu iš jo tave.

– Aš jam reikalinga tik dėl gyvybės akmens, – atsakiau, tačiau vis dar negalėjau patikėti šios istorijos eiga. Jis ir mano mama? Kiek daug aš nežinau apie savo šeimą. – Aš negaliu suprasti, kad mama galėjo mylėti velnią. Tai skamba neįtikėtinai.

– Tokios meilės, kuri mus jungė, galėtų pavydėti bet kuris mirtingasis, – jo lūpose virptelėjo keistai skambantis liūdesys. – Abu su Dargu troškom jos dėmesio, tačiau jis pasidavė, o aš toliau stengiausi, kol galiausiai Vilda pasidavė. Mūsų meilė buvo nepavaldi laikui, nepavaldi jokiems standartams.

– Aš visiškai nepažinojau savo mamos, – konstatuodama faktą prisėdau ant artimiausio krėslo. Gyvybės akmuo kiekvieną sekundė vis labiau gniaužė širdį. Armanas pastebėjo, kad išblyškau, priklaupė šalia ir ranką pridėjo prie kaktos.

– Tu degi, – pasakė susirūpinęs. – Tu sergi?

– Aš visiškai pasimečiau laike. Tikriausiai tūkstantmečio kometa visai netrukus skries aplink žemę? – nekreipdama į Armano klausimą, nukreipiau pokalbio temą.

– Rytoj naktį. Gal jau gali pasakyti kur paslėptas gyvybės akmuo? Dargas turi savų užmojų, tačiau aš trokštu, kad jis grįžtu į požemius ir supūtu pragare daugiau niekada neregėdamas saulės šviesos, – Armanas troško keršto.

– Man reikia grįžti į paviršiu, turiu pati sunaikinti gyvybės akmenį, – pamėginau atsistoti, tačiau kojos neklausė. Jaučiausi apdujusi ir silpna, galva vis labiau svaigo, tad susmukau kėdėje kaip maišas.

– Ne, tu būsi čia, – griežtai atsakė. – Dargas atėmė iš manęs šviesą, aš ją atimsiu iš jo. Kol jis negrįš į požemius, tol tu būsi čia.

Armanas apsisuko ant kulno ir užtrenkdamas duris paskui save, išėjo iš kambario palikdamas mane sėdėti krėsle. Jaučiau, kad širdis krūtinėje stoja plakti, ji rambėja ir virsta į akmenį. Gal mamos žodžiai apie mano mirtį turi kitokią reikšmę? Visą laiką audžiau save, kad nesugebėsiu įvykdyti misijos, nerasiu burtažodžio, nesunaikinsiu gyvybės akmens ir numirsiu veltui, tačiau sėdint šiame kambaryje ir žvelgiant į mamos portretą, supratau, kad mano mirtis ir yra raktas į šio rebuso išsprendimą. Turiu pasiekti paviršių, grįžti į šalia Gorių girios esančio kalnelio alką, kur seniau stovėjęs šventasis aukuras ir tenai baigti savo gyvenimo kelionę, tačiau buvau per silpna virsti lape, per silpna eiti. Protu suvokiau, kad gyvybės akmuo mane nugalės, tačiau vis dar vyliausi stebuklo.

– .. Suprantu, kad susimoviau, suklydau… Nesu vertas tavo atleidimo, nesu vertas būti tavo draugu, tačiau noriu tau padėti. Negaliu tavęs surasti, nebent padėtum man, – Dargo balsas, vos girdimas, tačiau toks artimas ir savas, pasklido mintyse dilgčiojančiu impulsu.

– .. – susikaupiau, kad pasiųsčiau tinkamą žinutę, – Aš pragare. Armanas laiko mane čia įkalintą. Turiu pasiekti paviršių iki kol kometa skries pro žemę, turiu sunaikinti akmenį, – mano minčių galia buvo tokia silpna, kad abejojau, ar Dargas išgirdo mano žodžius. Buvau tokia pavargusi, kad tik susiriečiau į kamuoliuką ir nugrimzdau į ramų miegą.

 

 

 

7 mintys apie „12 dalis“

  1. Net nuščiuvau! Kaip viskas netikėta ir nepaprasta! Tai tikrai ne pabaiga, tačiau negi dar kitą savaitę sulauksime istorijos pabaigos kaip kokio švento išrišimo? 😶

  2. Dargas dabar tikrai įsiraus gelbėti Saulenės kaip tikras Velnias 😈😁 o šiaip labai puiki dalis, nes apgaulinga, norėjau skųstis, kodėl tokia trumpa dalis, kodėl taip reikia bausti mus, bet tada dar kartą permečiau akimis tekstą, dalis nėra trumpa, tik atrodė, tai supratau, kad buvo taip įdomu, jog nepajaučiau kada suskaičiau visą dalį 🙈 bet nelaukiu kito antradienio. Nenoriu, kad pasibaigtų.

  3. Tikrai labai maloniai ir įtraukiančiai skaitosi! Lauksiu kitos savaitės ir tikiuosi greitu metu likusios dalies knygoje 🤗

  4. Verda, o verda veiksmas. Kuris tikrai įdomiai vystosi ir įtraukia.
    Bet… vis tiek pradeda kilti tie nelemtingi klausimai😁??

    Jos širdis akmenėja, tai jos švytėjimas neturėtų būti pasikeitęs? Na tarkim kitokių dažnių? Dėl kurių tarkim Armano plane atsirastų skilių??? Armanas lenda pragaran jos šviesos pagalba, gal kokie pragaro parazitai jam sugadins planus?? Gal jie taip suaktyvės, kad pradės pulti pačia Saulenę, o Armanui reikia ją apsaugoti, kad sulauktu broliuko? Bet vietoj to galbūt jį patį jie taip užterš, kad bus pats prarytas, užvaldytas savo sukurtos kebeknės???? Taps vėl bloguotų, kaip buvo prieš įsimylint Vilda. 🤔🤔😁

  5. Kokia pabaiga! 🙉
    Įtampa tiesiog sprogdina smegenis🤯
    Viskas taip gražiai aprašyta! 🥺🥰

  6. Jau kita savaite bus pabaiga, negaliu patiketi 🙈 labai nuostabi dalis ir visas pasakojimas 🥰

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.