12 dalis

Fotografavimas

Smiltė

Kol fotografas įsirenginėja zoną portretų fotografavimui su Albertu vėl grįžtame į kambarius.

– Tikiu, kad Arnaud geras fotografas, – tariu vertindama aplinką, – bet kad šios patalpos nuotraukose pradėtų parduoti, reikia būti burtininku, o ne fotografu.

Albertas nesiginčija.

– Būčiau žinojęs, kad taip blogai, būčiau stilistę fotografavimui įtraukęs į sąmatą.

– Stilistę?

– Taip, kad gražiai apipavidalintų patalpas, nes dabar čia tuščia. Tik sienos ir lovos.

– Interjero stilistė tiktų? – pasitikslinu neužtikrintai.

– Žinoma, bet reikia, kad dar turėtų su kuo dirbti. Tuščiom rankom juk nieko nepadarysi.

Ūmai prisimenu moterį, kuri kaip tik visko turi, ko mums reikia, net per daug, ir Killian mamos susidomėjimas viešbutį išnaudoti, kaip pardavimo erdvę. Gal jas reikia tik supažindinti?

***

– Labas, pameni mane? Buvau tavo pirmoji lankytoja šiandien, – tariu į telefono ragelį.

– Sveiki, žinoma, pamenu. Nieko nepirkote.

Nusijuokiu.

– Oh, taip. Man patinka, kad neini užuolankomis, turiu verslo pasiūlymą ir, jei nieko prieš, kalbėsiu tiesiai.

– Žinoma, prašom, – atsainiai sutinka moteris.

– Ar žinai tą viešbutį už miestelio, netoli šiaurinio pakeltuvo.

– Taip taip, žinau. Atsinaujino neseniai.

– Vis dar naujinasi. Tai va, turiu pasiūlymą. Tu neturi pinigų didesnėms patalpoms, o jie neturi pinigų interjero detalėms. Ar norėtum dirbti su jais barteriu? Dalį savo parduodamų produktų eksponuotum pas juos, kaip interjero detales, o jie pardavę tavo daiktus, kas mėnesį pervestų tą sumą už kiek buvo parduota.

– Pasiūlymas, žinoma, labai įdomus, bet aš turiu pagalvoti.

– Nėra kada galvoti. Šiandien darom fotosesiją, daiktų reikia jau dabar! Turi padaryti gerą įspūdį vadovams, kad jie neabejotų tavo interjero dizainerės talentu, – išsigandusi net šūkteliu aš.

– Negaliu šiandien. Dirbu.

– Jei nori, kad tavo produktai atsidurtų jų internetiniame puslapyje, kurį neužilgo visur promoutins, tu rasi išeitį. Pasitelkę šias fotografijas siūlysime bendradarbiauti infliuenceriams. Reikia apipavidalinti du svečių kambarius, priimamąjį ir restoraną.

– Net jei dabar išsikviesčiau savo asistentę ir uždaryčiau pusdieniui parduotuvę, mes šiandienai neparuošime niekaip.

– Viešbutyje pagalbos bus. Reikia paruošti tik fotografavimo zonas, ne visą patalpą.

– Rytdienai, – nenusileidžia mergina, – ir mums reikia transporto.

– Sutarta.Vat jaučiau, kad tu man iš karto patikai.

– Tu keista.

– Oi, ačiū, – susigėdusi net nuraustu.

***

– Kur visi? Pasitarimas! – Šūkteliu pralėkdama pro nustebusį Albertą. Ir kaip dažnai sako mūsų viršininkas, jau lėkdama pro duris dar priduriu, – dabar!

Beveik visus randame fotografavimui skirtame kambaryje.

– Kur jūs buvote? – smalsiai teiraujasi Alain, – jau atvyko vizažistė, – kaip tik grimuoja Jacquelin [tariasi kaip Žaklin]. Pro atviras kabineto duris, matau, kaip Killian mama sėdinti grimerės kėdėje, mums šypteli išgirdusi savo vardą.

– Sveiki, – pasisveikinu mūsų užsakovę ir prisistatome vizažistei, juk šiandien visą dieną dirbsime su ja.

– Turime problemą, – pradeda Albertas.

– Bet turime ir sprendimą.

Visi smalsiai sužiūra į mane. Išgirdusi žingsnius už nugaros, net neatsigręždama žinau, kad į kambarį įėjo Killian. Jam prisėdus prie Alain, matau jo įtarų žvilgsnį. Atrodo vis dar jaučiu jo šiltus delnus ant savo krūtų. Jo sunkų kvėpavimą ir alkaną ryjantį žvilgsnį. Tai prisiminus šiluma per sprandą pakylą į veidą ir turbūt išraustu.

– Kas čia vyksta? – įtariai teiraujasi jis.

– Smiltjie gelbėja mūsų viešbutį, – juokais atsako jo mama ir man suprakaituoja delnai sulaukus tiek dėmesio.

Įkvėpk per nosį, sulaikyk. Iškvėpk per burną…

Ir beveik vienu įkvėpimu išpyškinu tuščių kambarių problemą ir kad jau radau sprendimą ir reikia krovininio automobilio. Pronto!

– Tai tu nori čia baldų parduotuvę įrengti?

– Pradžiai apipavidalinti patalpas fotosesijai.

– Ji kalba įdomiai, – įsiterpia Killian mama, – Boutique hotel. Niekada negalvojau, kad bent idėją tokią svarstysime, – moteris susimąsčiuisi žiūri į sūnų. Atrodo tarp jų vyksta nebyli diskusija.

Šis lyg pasiduodamas pasisuka į mane.

– Žinau tą parduotuvę. Einu suderinsiu transportą. Bet tik dėl fotosesijos! – dar priduria nueidamas.

Killian pasišalinus patalpoje toliau vyksta darbai. Fotografas ant štatyvų išsikelia milžiniškas specialias lempas ir nukreipia jas į jau išskleistą fotografavimui skirtą foną. Ant grindų, kaip gyvatės rangosi kilometrai juodų kabelių. Sugaunu įdėmų Alain žvilgsnį. Tas parodo, kad prieičiau. Žengdama artyn įtariai apsidairau. Negi gausiu pylos?

– Kitą kartą, – taria pusbalsiu, kai prisėdu greta, – tokius dalykus reikėtų pirma suderinti su manimi.

***

Žaklin stovi besišypsodama ant išskleisto fono priešais Arnaud su fotoaparatu.

– Aš tik šviesas tikrinuosi, – šypsosi jis jai, nuspausdamas mygtuką, – nesijaudinkite dar.

Žiūriu į viską iš tolo, apsimesdama, kad žinau, ką čia veikiu. Man atrodo, pirmą kartą esu fotosesijoje.

Svarbu vaizduok, kad visas detales matai, – mintyse prisimenu Elzės pamokymus, – Pažiūrėk, ar pilnai paakius nugrimavo, net jeigu ir taip, vis tiek pabumbek. Nurink pūkelius, net jeigu ir nėra, ir vis palygink rūbus, kad nekristų raukšlė. Visa kita improvizuok pagal situaciją. Svarbiausia, kad modelis gerai jaustųsi. Keli triukai, ką gali patarti, kad: į kamerą žiūrėtų pasisukęs trim ketvirčiais, svorį laikytų ant vienos ar ant kitos kojos, nuolat judėtų ir keistų pozicijas.

Ir aš improvizuoju. Prieinu ir sustoju šalia Žaklin. Įdėmiai nužvelgusi, pirštų galiukais pakedenu jos plaukus, perbraukiu nuo pečių per rankas, neva palygindama delnais švarką.

– Tobula, – tariu šyptelėjusi jai ir moteris atsako man tuo pačiu.

Keletas fotografavimo pozicijų ant fono, keletas, kabinete ir dar keletas lauke. Viskas judesyje ir dirbant visai komandai. Kartais net ir pati pagalvoju, kad suprantu, ką čia veikiu.

– Panele Žaklin, su jumis jau baigta, – šypsosi Arnaud.

– Šelmis! – nusijuokia Killian mama

***

Pietums sukimšę po didelį club sandwich plušome toliau. Sumuštinis buvo tooobulas!

Kai pamačiau, kad pagaliau atvyko interjero stilistė Rita iš baldų parduotuvės su pilnu krovininiu automobiliu prikrautu iki lubų įvairiausių interjero detalių, man iš karto palengvėjo. Darbo ėmėsi nedelsdama ir dienos pabaigoje turėjome paruoštas patalpas rytdienos fotografavimui. O sakė, kad nespės.

Kai fotografavome administratorę, mergina papasakojo, kad hamam pirtis puikiausiai veikia ir būtinai turime išbandyti. Nusprendžiu neprieštarauti ir taip ir pasielgti, kai pagaliau viską baigsime.

– Ar dar ilgai truksime, – teiraujasi ji, – ponui Killian nepatinka, kai mano darbo vieta prie įėjimo būna tuščia.

– Palik poną Killian man, – tariu merginai, – o tu fotografuokis. – Ir nueinu užimti jos darbo vietos. Galiu vaidinti marketingo specialistę, tai viešbučio administratorę tikrai suvaidinsiu.

Smiltės ledinukai

Killian

Įeinu į priimamąjį ir randu Smiltę administratorės vietoje.

– Ką čia darai?

Iš to, kaip ji pasižiūri į mane, tuoj pat pasigailiu savo klausimo. Kurį laiką ji stebi be žodžių, o tuomet kažką paritinėjusi burnoje įstumia į žandą ir jame atsispaudža apvalus išsikišimas.

– Čiulpiu, – taria dar čepteldama lūpimis.

Nevalingai kišu pirštą už smaugiančio kaklaraiščio mazgo ir suprantu, kad aš be kaklaraiščio. Ar teisingai išgirdau? Po užsitęsusios pauzės ji vėl perverčia kažką burnoje. – Nori ir tu? – neva nekaltai kilstelėjus antakį paklausia.

– Ko?

Smiltė įkiša ranką į savo suknelės kišenę ir ištiesia man delną suspaustą į kumštį. Pamatęs kraštelį blizgančios folijos jos saujoje sunkiai nuryju seiles. Ji čia prezervatyvą man siūlo? Nejaukiai apsidairau, ar niekas nemato.

– Pačiulpt. – Stebėdama mano veido išraišką atlenkia pirštus ir atidengia pilną saują ledinukų blizgiuose popierėliuose.

Pažiūriu nieko nesuprasdamas jai į akis, persibraukiu delnu veidą ir paėmęs iš jos saujos visus saldainius nueinu į lounge zoną, matydamas ten sėdintį Alain.

Šis, lyg pajutęs mane einantį į jį, pakelia galvą nuo kompiuterio.

– Kas tau nutiko?

Nieko nesakydamas tik pažeriu saldainius ant salo ir krentu į fotelį priešais.

Tas pradeda juoktis net atsilošdamas.

– Gavai ir tu pačiulpt?

– Tu supranti, kad jus tuoj visus kas nors paduos į teismą už seksualinį priekabiavimą?

Alain toliau besijuokdamas tik ranka numoja ir apverčia burnoje ledinuką. Nejučia man pavydas suspaudžia krūtinę. Ji ir jam davė pačiulpt.

– Jei kas ir pasiskųs, tai nebent tu, – užverčia savo laptopą.– Žinai, kad pas jus kambariuose labai prastas internetas?

– Tai mano mažiausia bėda šiuo metu.

Įkyrios mintys neduoda ramybės. Visą šį laiką nuolat stebėjau, kaip jis bendrauja su Smilte. Mergina vienodai, kaip ir su visais nuolat tauškia keisčiausius niekus. Juokiasi. Tik jo žvilgsniai ilgesni.

Lyg ir suprantu, kas vyksta, bet turiu įsitikinti ir paklausti, kas man jau seniai rūpi ir nors žinau, kad taip elgdamasis esu tiesiog mazochistas, dar sekundėlę pasvarstęs atsikrenkščiu ir ryžtuosi:

– Tai kaip tau sekasi su asistente?

Alain suraukia antakius, žiūri, galvoja. Matau, kaip pažvelgia į priimamąjį, kur, žinau, turėtų būti ji ir vėl žvilgsniu sugrįžta prie manęs.

– Gal gerai, – taria įtariai suraukdamas antakius, – kodėl klausi?

– Šiaip smalsu. Pats pasakojai, kad ji patinka tau.

– Patinka, – nutęsdamas prisipažįsta jis ir man nemaloniai susitraukia skrandis, – bet jaučiu turi kažką.

– Ką turi galvoje? – iš kart susidomiu.

– Kartais matau, kaip šypsosi kvailai žiūrėdama į telefoną, kartą į darbą atėjo miegojus turbūt tik keletą valandų ir dar tas keistas savaitgalis su draugėmis, kuris, kaip spėju nepavyko, nes pirmadienį vis tiek buvo darbe.

Klausydamas bandau sekti įvykius ir prisimenu mūsų bemiegę naktį drauge, prisimenu susirašinėjimus ir kelionę į Tičino. Viešpatie, kaip man palengvėja. Gal ji jam ir patinka, bet tarp jų nieko nėra?

– O tarp jūsų vyksta kas nors ar visiškai nieko? Juk tau ji taip patiko… – dar paspaudžiu.

– Neįsivaizduoju, – prisipažįsta Alain, – kartais atrodo, kad gal flirtuoja su manimi, bet ji su visais tokia: tai už rankos paima, tai apsikabina impulsyviai, o jau kaip pasako ką nors… O dabar, – matau, kaip draugo nuotaika pasikeičia, – Atsirado dar du kažkokie kaimynai bičiuliai. Nuolat kartu vakarieniauja ir dar nežinau ką veikia. Man regis, ji ir miega su jais abiem.

Atsimerk

Killian

Sėdžiu pagaliau visiškai atsipalaidavęs ir ramus, tik galvoje chaosas. Žinojau, kad su Smilte dirbti bus tikras iššūkis, bet nė neįtariau, kad toks. Pradedant jos suknelės atsisagstymu dar ryte, ledinukų pasiūlymu ir tuos ilgesingus, ir lėtus jos delnų paglostymus mano pečiais per fotosesiją. Norėjau, kad visada mane taip rūpestingai liestų, kiekvieną rytą taip išleistų į darbą ir pasitiktų glausdama prie savęs. Dažnai mes norime to, ko negalime turėti. Mergina, kuria žavisi mano vienintelis gyvas likęs draugas? Ne, ji ne man.

Gerai, kad rytoj sufotografuos patalpas ir viskas bus baigta. Smiltjie gudri, tikrai greitai orientuojasi situacijoje. Jos idėja bendradarbiauti su nediduke vietine interjero detalių parduotuve tikrai nustebino. Mama liko ypatingai sužavėta. Žinau, kad ji rimtai ketina siūlyti dirbti drauge. Iš to išloštume ir mes, ir ji.

Ūmai išgirstu, kaip atsidaro ir užsidaro stiklinės durys. Mano oda pašiurpsta. Pasigirsta tylūs basų pėdų žingsniai. Jaučiu, kaip jie sustoja visai šalia. Tylim abu.

– Atsimerk, – tyliai paprašo Smiltjie. Žinojau, kad tai ji.

– Sėskis prašau.

– Aš sėdžiu.

– Tu stovi nuoga prieš mane, – ištariu, kažkokiu gergždžiančiu balsu.

– Iš kur žinai?

– Jaučiu tave…

– Gal aš laužau taisykles ir esu hamame su maudymosi kostiumėliu?

Pasiduodamas iškvepiu.

– Ne, šitos tu nelaužai, – tariu lėtai atsimerkdamas.

Smiltė stovi visu ūgiu prieš mane, pirmą kartą matau ją visiškai nuogutėlę. Tenka sukaupti dar likusias valios jėgas, kad nepradėčiau akimis klajoti jos kūnu. Jos bamba mano lūpų lygyje.

Akys. Žiūrėk į akis. Patalpą vėl apgaubia garų migla, aš ją vos įžvelgiu. Tikiuosi ir ji manęs beveik nemato.

Mintyse dauginu ir dalinu, skaičiuoju, kiek esu skolingas valstybei mokesčių už praėjusius metus.

– Paliesk mane, – paprašo pašnibždomis.

– Smilte, neerzink.

Ji nesitraukdama stovi vietoje ir aš kaip užhiptnotizuotas pakeliu abi rankas uždėdamas ant liemens ir nuslysdamas iki klubų. Prisitraukiu ją prie savęs pasvirdamas į priekį ir Smiltė žingteli paskutinį žingsnį sustodama man tarp kojų.

Įsiremiu kakta jai į pilvą. Jaučiu ją. Užuodžiu ją.

– Ką mes darome? – paklausiu tyliai. – Ką tu man darai?

Ji apglėbia abiem rankom mano galvą ir panardina plaštakas į plaukus, juos nuolat braukdama pirštais.

– Aš noriu būti Lora, – truputį virpančiu balsu pasako mergina. Mano širdis taip pat virpteli, – Lorą tu kvietei į pasimatymus, rašei smagias žinutes, Lorą tu miegojai apkabinęs. Kodėl, – čia jos balsas truputį užsikerta, – kodėl Smiltė netinka tau?

Sekundėlę tyliu nerasdamas žodžiu.

– Smiltjie… – iškvepiu prarasdamas save ir užsimiršęs apglėbiu jos kojas abiem rankomis, visas prisiglausdamas.

Akimirka tokia saldi, kad aš patikiu, jog galiu būti laimingas, kad ši lietuviška laumė galbūt atėjo manęs?

Galvos aptemimą išsklaido suvokimas, kad mes esame mano viešbučio pirtyje, čia bet kas gali užeiti. Toksai aš negaliu rodytis žmonėms. Sukaupęs visą valią švelniai stumteliu merginą atbulą ir atsistoju priglusdamas prie jos drėgno įšilusio kūno visu savo ūgiu. Vos vienai sekundės daliai stabteliu švelniai besiliesdamas prie jos,  susineriam pirštų galiukais.

Žengiu lemiamą žingsnį lauk, švelniai išslysdamas iš jos pirštų.

Tik atsiradęs už durų įkvepiu ir šoku į ledinio vandens baseiną. Pasinėręs visa galva po vandeniu sėdžiu ten, kol pradeda stigti oro.

Stoviu su viešbučio chalatu, ketindamas išeiti ir žiūriu į ženkliukus sukabintus šalia kiekvienos pirties durų.

“Hamam, keturiasdešimties – šešiasdešimties laipsnių temperatūra, įėjimas su maudymosi rūbais draudžiamas.” Reiks nukabint.

Ūmai pro mane pralekia net nereaguodama interjero dizainerė ir nusimetusi chalatą ant šalia stovinčio suolo lenda į pirtį.

– O, Smiltjie, ir tu čia, – girdžiu nudžiunga Rita. – Aš šiandien viešbutyje mačiau toookį barzdočių, dar dabar pamiršt negaliu. Lyg ir simpatiškas vyras, bet per tuos šerius sunku pasakyt.

Girdžiu Smiltė dviprasmiškai nusijuokia:

– I feel your pain [jaučiu tavo skausmą*].

Nulenkiu durų rankeną ketindamas palikti jas vienas.

– Tau labiau patinka vyrai su barzdomis ar be barzdų? – išgirstu klausimą ir ūmai pasidaro labai smalsu išgirsti atsakymą.

– Aš tai matau, kaip saviraišką, – filosofiškai nutęsia Smiltė, – visi turi teisę eksperimentuoti su savo kūnais, kaip tinkami, – o tada priduria jau besijuokdama tuo išdykusiu savo juoku, – svarbu, kad kiaušinių nesiliautų skutę.