12 dalis

Liepos dvidešimt penkta diena. Pirmadienis

Jakub

Savaitgalis su Eve praėjo nepriekaištingai gerai, visiškai kitaip, nei praėjusį kartą SPA. Ji turėjo ir laiko ir buvo nepaprastai lipšni, nors pas mus kaip tik lankėsi mano geriausias draugas, laiko pabūti tik dviese per daug neturėjome. Nors negaliu per daug dėl to apgailestauti… visą savaitgalį galvojau apie Milaną ir kartais darydavosi sunku būti šalia savo meilikaujančios žmonos. Negaliu patikėti, kad tai sakau… Galvojau apie gėrimus bare, apie tą šunį parke ir jos žodžius, apie jos prisipažinimą, kad yra man neabejinga… kad palieka savo sužadėtinį… apie pusryčius drauge, apie važiavimą į darbą kartu. Kiekviena darbo diena buvo geresnė, nes buvo ji. Kiekvienas vakaras rodėsi linksmesnis, nes žinojau, kad jį praleisime drauge.

Stengiuosi kaip įmanydamas vyti visas mintis apie ją į šalį, bet nebegaliu priešintis – nebepadeda. Galvodamas apie ją jaučiausi taip, lyg man daugiau nieko netrūktų… Kaip tragiška taip galvoti, turint mielą žmoną pašonėje ir neturint tos, apie kurią nuolat galvoji…

Šiandien į darbą atėjau neįprastai anksti, tad jau buvau išgėręs kavos, kai išplovęs puodelį išėjau iš virtuvės ir beveik kaktomuša susitikau su Milana ir jos paliktu vėjo gūsiu jai praskriejus pro mane. Ji tempėsi paskui save lagaminą.

– Labas rytas, maniau, kad išvažiuojam tik ketvirtadienį, ar aš kažką praleidau?

– Aa taip… Aš… Mes, mes praleisim porą dienų viešbutyje prieš man vėl išnykstant kelioms savaitėms, – išspaudė šypseną ji, sėsdamasi į savo kėdę, prie stalo jau sėdėjo kolega Markas su kuriuo pasisveikinau anksčiau. Ką ji čia kalba, juk sakė, kad ji viską baigia.

– Mmm, smagu, reikia reikia, mes irgi visą savaitgalį praleidome kartu su Eve…

– Labas rytas abiems, – pro mus praslinko, aiškiai, naujai savaitei nepasiruošęs Honza.

– Labas rytas, – choru atsiliepėm.

– Ok, tai smagių poros dienų, pasimatysime per susitikimus, – kokio velnio aš toks dalykiškas su ja, juk prieš porą dienų ją pabučiavau į skruostą kaip seną bičiulę.

– Ačiū, manau, jas praleisim tikrai gerai. – Ar aš kažko nesupratau ar ji persigalvojo likti su juo?

Liepos dvidešimt šešta diena. Antradienis

Milana

Įsibėgėjo paskutinė liepos savaitė ir mes, regis, nudirbom tiek, kiek suplanavom. Rytoj trečiadienis, kai pusė ofiso vėl išvyks į Vieną, bet Honza mums leido padarius visus būtiniausius darbus šiandien atsipalaiduoti.

Kadangi vėl buvo nežmoniškai karšta, su visa komanda patraukėm tramvajumi ten, kur nebūčiau niekada sugalvojusi vykti – į atrakcionų parką, bet mano komanda primygtinai prašė, o mums svarbiausia, kad jie būtų laimingi.

Iš pradžių, šnekučiuodamos ėjom mes su Laura ir Jakūbas su Honza už mūsų, kol mano komanda ir dar keli bendradarbiai rodė kelią.

Mums priėjus parką, Honza patraukė tiesiai link prekybviečių su alumi ir paklausė, kas nori drauge, kadangi aš maniau, kad eisim ant keleto atrakcionų, tikrai nesiruošiau gerti alaus prieš tai, bet Laura ir dar keletas iškart sutiko – juk bosas moka, kaip neimsi.

– WOW! – iš už krūmų ir medžių pasirodė visa atrakcionų alėja ir aš garsiai nusistebėjau.

– Vienintelis atrakcionas, kurio bijau iki šio,l tai laisvas kritimas, ar pasiryžtum? – paklausiau šalia stoviniuojančio Jakūbo, žiūrėdama į aukštą bokštą su kylančiais žmogeliukais.

– Kas toks? Nežinau, gal, – nepatogiai sukrizeno jis pasekdamas mano žvilgsnį.

– Einam, – nemirksėdama ir žiūrėdama jam tiesiai į akis pasakiau.

– Ką?

– Einam. Pabandom, – nenutraukdama žvilgsnio vis tikindama jį kalbinau.

– Nežinau, – Jakūbas bandė šiaušti savo ilgėjančius plaukus.

– Eikit tik, kad jau atėjom, – prisiartinęs Honza su Laura, siurbdamas sklidiną alaus bokalą, suburbuliavo. Mano akys užsidegė, žinojau, kad kitų paraginimo užteks, nes nebus jam kur dėtis.

Pasivijom kitus kolegas, einančius gilyn į atrakcionų alėją, keletas jų jau buvo pakeliui į švytuoklę. Honza su Laura nusprendė, kad palauks netoliese, kol išgers savo alų, o mes su Jakūbu patraukėm link laisvo kritimo bokšto.

– Veeelnias, o čia aukštai, – atlošęs galvą stebėjosi Jakūbas. Sekundę išsigandau, kad paspruks, bet griebiau jį už parankės ir nusivedžiau pirkti bilietų. Jei paprastai būčiau tokių ekstremalių atrakcionų bijojusi, dabar nebijojau nei kiek ir stebėjau, kaip jis laukdamas eilėje į bokštą pradėjo taip pat atsipalaiduoti. Kartais per petį žvilgčiojau, ar nėra Honzos ar Maiklo, bet negalėjau patikėti savimi, kaip man tai mažai terūpėjo… Jakūbas visą laiką eilėje buvo beveik bereikalingai prie manęs prisispaudęs. Neprieštaravau, buvo be proto gera jausti jo artumą.

Atsisėdom vienas šalia kito kikendami, apsimesdami, kad mes tik kvailiojam, nors dabar buvau tikra – kuriame atsiminimus, kurie bus tik mūsų dviejų ir nesvarbu, kas laukia rytoj, šis atsiminimas, potyris ir kvailystė bus tik mudviejų.

Mūsų sėdynės pradeda lėtai kilti ir mane apima baimė, galvoje mintys apie Maiklą, žiedą, vaikų planavimą, vestuves ir Jakūbą. Jakūbą, kuris buvo taip arti, į kurį bijojau pažvelgti, nes žinojau, kad negalėsiu atitraukti akių nuo jo šypsenos.

Prieš mus atsivėrė nuostabūs Prahos vaizdai ir aš tyliai aiktelėjau. Nors buvo sunku matyti Jakūbą per visas apsaugas, žinojau, kad gėrisi vaizdu kartu su manimi.

Karuselei lėtai sustojus pačiame viršuje, pradėjome nervingai laukti, bet kada pradėsim kristi į bedugnę… Baimė kilo su kiekviena sekunde…

Staiga sutrūkčiojo karuselė ir aš susiradusi jo ranką stipriai suspaudžiau ir užsimerkiau. Užmerktomis akimis jaučiau, kaip tą sekundę pradėjom kvėpuoti tuo pačiu ritmu. Pajutau stiprų spūstelėjimą atgal, mūsų pirštai susinėrė ir padrąsinta jo atsako plačiai atsimerkiau, žiūrėdama baimei tiesiai į akis. Žinojau, kad daugiau nieko blogo nutikti negali.

Jakub

Atsilaisvinus apsaugoms ir mums pakilus nuo sėdynių priekyje pamatėm šmėžuojančius Honzos ir Lauros veidus, Milana eidama už manęs tvarkėsi plaukus, abu šypsojomės, nors tos šypsenos greičiausiai buvo labiau išgąstingos. Honza su Laura rodė į mus pirštais ir kvatojo, turbūt matėsi, kad esam šiek tiek išėję iš savo kūnų.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad atrakcionų parkas gali padėti pažvelgti realybei į akis. Tiesa ta, kad tą sekundę, kai galvoji, jog niekas tavęs nelaiko ir tu gali nukristi į prarają, tavo galvoje pradeda suktis prigimtinės mintys, verčiančios pažvelgti į savo nuogus norus, apie tai, kur ir su kuo nori būti ir ką veikti prieš mirtį. Nepagalvotum, kad iliuzija gali būti tokia stipri ir sukurti realybę atitinkančią situaciją.

Spausdamas Milanos ranką savojoje nenorėjau būti niekur kitur. Nežinau, kaip kitaip paaiškinti tą jausmą, man daugiau nieko nereikia, tik jos.

Mums lipant laiptais žemyn ir maišantis su išeinančiais ir ateinančiais žmonėmis, pajutau, kaip Milana vėl paima mano ranką ir suspaudžia. Širdis pradeda šėlti atsiminus, kad visą laiką viršuje laikėmės vienas kito. Kaltė, malonumas ir viskas plakėsi kartu į vieną. Ji paskutinį kartą spustelėjusi paleido ir mes išnirom priešais Honzą su Laura, kurie vis dar vaipėsi ir juokavo, kad mums greičiausiai užteks atrakcionų metams į priekį.

– Patys ir pabandykit, atrodo, kad siela viršuje pasiliko, – vis dar glostydama savo išsidarkiusias sruogas linksmai atšovė Milana.

– Mes norim pabandyt traukinuką, mažiau šansų, kad atpilsim alų, – nusijuokė Laura.

– O tu gal nori ko nors išgerti? – atsisukęs paklausiau Milanos.

– Galim eit, – vis dar iš savęs išėjusi atsakė ji.

– Ok, tai mes tuoj tada ir paskui ateisim prie traukinukų, –  užtikrinau bosą su Laura.

– Tik paskubėkit, palaikysit mūsų stiklines, – pavymui sušuko Laura.

– Eime, – atsisukęs į vis dar, atrodo, nesigaudančią savo aplinkoje Milaną paraginau eiti.

Nuo jos prisipažinimo pergalvojau savo gyvenimą milijoną kartų. Negalėjau liautis galvoti apie gyvenimą su žmona ir apie neegzistuojantį gyvenimą su Milana. Viskas su Eve yra gerai, tame ir yra problema. Šeši metai drauge, nuostabiai praleistas laikas kartu, bet negalėjau išmesti iš galvos Milanos. Jaučiau jai tokią trauką, kurios nejaučiau niekam, ji užvaldė mano visas mintis, net tada kada būdavau kartu su Eve. Du mėnesiai ir tai nepraeina. Vos ją pamačius noriu griebti ją į glėbį ir nepaleisti. Matant Maiklą šalia jos kyla toks pavydas, kurio nejaučiau Eve per visus šešis metus, nors nutikdavo visko tikrai daug.

Pagalvojus apie tai, kaip jausčiausi po penkių metų nedavęs sau ir Milanai šanso, jau dabar žinau, kad gailėčiausi, o kas jei visus penkis metus ir penkis po to ir gal net visą gyvenimą, man neišeitų išmesti jos iš galvos? Ar tai nebūtų savęs kankinimas ir lygiai tokia pati išdavystė Eve, jei ne baisesnė? Būti su žmogumi, bet visada galvoti apie kitą? Žinau, kad esu kryžkelėje, kurios maniau niekada neprieisiu.

Nors ir antradienis, bet eilės prie prekyviečių buvo ilgos. Apsidairiau aplink, lyg tikrindamas, ar nesimato kolegų ar Eve. Badė širdį peiliai, žinojau, kad tai, ką darau yra negerai, bet turėjau jai kažką pasakyti, norėjau, kad žinotų, jog jaučiu tą patį. Atsisukau į ją ir griebęs ją už rankos truktelėjau artyn tvirtai apkabindamas.

– Ką, ką darai… – nedrąsiai pradėjo ji, atsakydama į mano glėbį apkabinimu. Panardinau veidą į jos plaukus. Visą kūną nudilgė malonus jausmas.

– Atsiprašau, Milana, nebegaliu daugiau. Nebegaliu apie tave negalvoti, kad ir kaip stengiuosi, – tyla, dar tvirtesnis apkabinimas ir jos galva prisiglaudžia man prie kaklo, atrodo, jaučiu jos lūpas ant savo odos, visas virpu iš noro ją pabučiuoti. – Aš nežinau, ką daryti. Tikrai nežinau. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę galvoju apie tave, apie mus ir apie mūsų ateitį, jei tokia tik galėtų būti… –  šnabždėjau jai į ausį vis dar tvirtai spausdamas prie savęs. – Ar tu tikrai apsisprendei palikti savo sužadėtinį? –  bijodamas atsakymo paklausiau.

– Taip…

– Bet jūs dabar apsistoję viešbutyje? –  suvirpėjau nuo tos minties, kad ji grįš šiandien pas jį.

– Ne, aš viena. Jis galvoja, kad aš jau Vienoje… –  spustelėjau ją dar tvirčiau.

– Norėčiau pasakyti, kad viskas baigta ir dabar galime būti kartu, bet aš negaliu. Dar nesugalvojau kaip ištrūkti iš šios situacijos, bet žinau, kad turiu pabandyti…

– Neskubėk, gerai apgalvok.

– Milana. Man atrodo aš tave…

– Neprivalai to dabar sakyti, neversk savęs, – pertraukė ji mane.

– Neverčiu… – paglosčiau jos plaukus bandydamas neišskysti.

– Žinau, bet tai būtų neteisinga, – aš iš visų jėgų laikiausi neatsukęs jos ir nepabučiavęs į lūpas, bet vis dar tvirtai ją laikydamas, pabučiavau į viršugalvį ir visu kūnu prieštaraudamas ją paleidau. Ji nusisuko į priekį į mane nepažvelgusi. Mačiau kaip jai giliai įkvėpiant jos pečiai pasikėlė du kartus ir vėl nusileido.

– Pone, jūsų eilė, – nekantraujanti jauna pora bakstelėjo man į petį ir mes priėjom prie prekystalio.

Nežinojau, kas bus toliau, bet turėjau arba baigti su Milana arba su savo… žmona… Ir manau atsakymą jau žinojau.

Milana

Mano širdis negalėjo nurimti. Jakūbas prisipažino, kad mane myli… viskas tikra… bet kas toliau?

Grįžę paėmėm alų iš Honzos su Laura ir žiūrėjom, kaip jie šūkalioja traukinuke iškėlę rankas. Prie mūsų prisijungė ir kiti kolegos, tad visi laukėm, kol jie baigs, kad galėtumėm judėti toliau arba eiti iš atrakcionų parko kažkur kitur.

Mačiau kaip jo veidas iš susirūpinusio dienos pradžioje, keičiasi į pakylėtą. Per keletą minučių atsidūrė kolegų apsuptyje dalindamasis įvairiais darbo nutikimais iš buvusio darbo. Vogčiomis vis dairėmės vienas į kitą, kartais netyčia susiliesdami alkūnėmis. Buvo gera žiūrėti į jį tokį linksmą ir tikėti, kad mes galėtumėm tuoj būti kartu, kad viskas, kas liko, tai ištrūkti nenukentėjus, jog galėtumėm pradėti kažką naujo, bet jutau, kad taip lengva nebus.

Honzai su Laura baigus klykauti ir perėmus alų iš mūsų, patraukėm tolyn nuo atrakcionų, kur buvo mažiau triukšmo ir kur galėtumėm susirasti barą lauke ir dar pasimėgauti vienu ar kitu bokalu.

Suskambo Jakūbo telefonas ir aš suklusau.

– Sveika, kaip laikaisi… viskas gerai…? Ok… mes tik patraukėm iš atrakcionų link baro… turbūt dar negreitai… prašau sakyk kas yra, nes dabar grįžti negaliu… – Jakūbo veidas ištįso, iš nuostabos? Džiaugsmo? Baimės? Buvo sunku suprasti…

– Wow, negaliu patikėti – jis susiėmė už galvos, jo veide neužtikrinta šypsena. – O dieve, tikrai? Wow, gerai, tuoj būsiu, palauk, – jis baigė pokalbį. Trumpai, lyg apgailestaudamas, žvilgtelėjo į mane, tada pasisuko į į jį žiūrinčius Laura su Honza.

– Honza, tu su mašina, gal galėtum mane parvežti namo? – Honza nepatikliai sukluso gurkštelėdamas alaus.

– Na taip, galėčiau… kažkas nutiko?

– Man atrodo, mano žmona laukiasi… – Spengimas ausyse, Honzai išbėgo gurkšnis atgal į stiklinę, Lauros veidas nušvito, o Jakūbas, regis, negalėjo apsispręsti, džiaugtis ar ne.

– Eikit tada, eikit, omg kaip nerealu! – iš laimės suspirgėjo Laura ir pradėjo rankomis raginti abu vyrus dingti iš čia ir važiuoti pas Jakūbo žmoną. Aš negalėjau ištarti nė žodžio, tik kvailai šyptelėjusi apsimečiau, kad naujienos tiesiog atėmė iš manęs žadą. Honzą reikėjo paragintį dar kartą, bet vietoj to, kad paliktų alų Laurai jis susivertė likutį vienu ypu.