12 dalis

Dakotas suraukė antakius. Mama dažnai sako, kad Airilės nuomonė keičiasi dažniau, nei vėjo kryptis? Tai nežadėjo nieko gero. Kunigaikštis visada galvojo, kad jo žmona bus rami praktiška moteris. Juk kunigaikštienės pareiga ne vien vyrą lovoje linksminti. Ne tik vaikus gimdyti. Vyrams išjojus į žygius, žmonos perima visą atsakomybę. Už pilį, už gentį, už tai, kad niekas neperimtų valdovo vietos. Padaryti savo kunigaikštiene vėjavaikę raganiūkštę? Tokią impulsyvią ir neatsakingą, kuri nusispjovė į visas savo pareigas ir atsargumą ir atjojo pas savo šeimos priešą jam pasisiūlyti?

Tai tikrai nežadėjo nieko gero.

– Mama! – staiga šūktelėjo Airilė ir Dakotas sutrikęs apsidairė. Nejaugi?… Tačiau aplink buvo tik aklina tamsa, o Airilė ėmė kuistis savo odiniame maišelyje, nešiojamame prie diržo. – Buvau pamiršusi, kad mama man įdėjo duonos ir liepė iki Skomanto pilies neišsiimti. Maniau, čia koks užkalbėjimas sėkmei, tačiau dabar tai nesvarbu. Mes alkani ir šią duoną galime tiesiog suvalgyti.

Iš savo krepšelio Airilė išsitraukė tris storas duonos riekes. Vieną ištiesė Dakotui. Šis paėmęs perlaužė riekę ir pusę grąžino Airilei.

– Kitas pasidėk rytdienai.

Jis prisėdo šalia merginos ant eglių šakų guolio ir tylėdamas kramtė duonos riekę. Galvoje sukosi tiek daug klausimų, kad galiausiai jis neištvėrė.

– Ar manai, kad tavo mama žinojo, jog tu atsidursi miške naktį?

Airilė gūžtelėjo.

– Nežinau. Gal.

– Tokiu atveju, ar ji negalėjo pasakyti tau, kad nebėgtum nuo manęs į mišką? Arba kitaip apsaugoti?

– Mama saugo mane. Tačiau ji juk negali visur kištis. Aš turiu gyventi savo gyvenimą.

Dakotas lėtai nurijo paskutinį gardžios duonos kąsnį, apgalvodamas Airilės žodžius. Staiga į galvą atėjo mintis, kad gal nederėjo valgyti duonos, kurią ragana kažkaip užkalbėjo.

– Kaip manai, ar duona buvo užkerėta? – ramiu balsu užklausė.

Tačiau Airilei šis klausimas nerūpėjo.

– Mama būtų įspėjusi, jei ten būtų kas nors svarbaus.

Ji sudrebėjo ir apkabino save rankomis. Laužas šildė nepakankamai ir nugara jau gerokai šalo.

Dakotas atsistojo ir pradėjo rengtis švarką. Airilė nustebusi išpūtė akis. Nejau jis nusprendė pats šalti, o švarką atiduoti jai? Tačiau Dakotas burbtelėjo.

– Renkis.

– Ką? Tu išprotėjai?

Kunigaikštis patiesė savo švarką ant eglių šakų.

– Laikas miegoti. Bus šilčiau, jei drabužiais mes užsiklosime, o kūnais šildysime vienas kitą.

Šildysime, ar ne? Ji jau žinojo, ką reiškia tas „šildysime“! Nesiruošė jo šią naktį „šildyti“. Kai pasakė jam, jog pati atėjo pas jį, nes jis jai patiko, Dakotas išvijo ją, pažemino ir įskaudino. O kai ji pasižadėjo kitam – įsikišo, užpuolė, nužudė jos sužadėtinį. Panašu, kad jis nori viską daryti priešingai, nei sugalvoja ji. Gal tik požemių demonai žino, kodėl Dakotas taip elgiasi, tačiau jai jau gana.

– Aš šildysiuosi prie laužo, – aštriai ištarė ji. – Nesiruošiu su tavim miegoti.

Tačiau jau kalbant jos lūpos ir smakras vėl sudrebėjo, o Dakotas pajuto, kaip senka kantrybė.

– Juk ne pirmas kartas, kad taip ožiuotumeisi!

– Gal kaip tik todėl! – sušnypštė ji. – Nenoriu to pakartoti.

Dakotas sukando dantis, jo įsiutęs veidas, apšviestas tik blausios laužo šviesos, atrodė tikrai demoniškas. Suėmęs už pečių truktelėjo merginą viršun ir pastatė ant kojų. Dalelė Airilės pabūgo ir norėjo sprukti nuo jo kuo toliau. Nuo kunigaikščio sklido vyriška jėga, persunkta valdingumu ir pykčiu. Prastas derinys. Kas jai šovė į galvą, kad pati tokiam pasisiūlė?

Tačiau dabar išdidumas privertė kilstelėti smakrą ir įžūliai spoksoti tiesiai į žaibus svaidančias jo akis.

– Jei gerai pamenu, tada nesiskundei. Jeigu pamiršai, kodėl tau patiko, galiu priminti. –  Dakotas suėmė už sagės, prilaikančios apsiaustą ir truktelėjo. – Arba atsisek pati, arba išplėšiu su visa medžiaga.

– Palauk! – išsigandusi abiem rankom sugriebė jo kumštį. Tai jos nauji drabužiai, o dar pagalvojus, kad nežinia kada pasieks saugią vietą, protinga būtų drabužius pasaugoti. Galėtų šitas bukagalvis taip pat tai suprasti! – Nedrįsk plėšyti mano drabužių!

Supykęs dėl priešgyniaujančio tono jis dar stipriau truktelėjo.

– Gerai, gerai! – piktai šūktelėjo, mėgindama nuslėpti, kad nuo jų susirėmimo jai darosi karšta. Juto, kokia šilta jo ranka, palyginus su vėsiais jos pirštais. Mažytis jų laužas tikrai nepakankamai ją sušildė, panašu, kad kunigaikštis šią užduotį įvykdytų tikrai geriau. – Nusirengsiu. Galėsim gulėti arti vienas kito, kad būtų šilčiau. Bet daugiau nieko.

– Arti vienas kito? – patenkintas, kad ji atsisegė sunkias žalvarines seges, sukabintas išmaniai supintomis grandinėlėmis ir numetė apsiaustą ant jo švarko, Dakotas per galvą nusitraukė marškinius. – Mudu būsime sulipę kaip varlės pavasarį.

– Aš sakiau, kad nedarysiu su tavimi taip, kaip varlės pavasarį!

– Ach, tiesa, blogas palyginimas, – Dakotas nusivaipė ir patiesė savo marškinius žemiau savo švarko. – Tada kaip šlapias lapas su kazlėko kepure.

– Varlės, grybai… Visai neskamba šiltai, – suburbėjo Airilė.

– Tada prikepę kaip karviašūdis prie akmens karštą vasaros dieną. Ar šilčiau skamba? – suirzęs burbtelėjo Dakotas. – Renkis suknelę!

– Šilčiau, – nurijo juoką ji. Kažkodėl nuo grubaus juokelio pasidarė lengviau. Jos seserys dar ne taip būtų pasakiusios. Suprantama, negirdint mamai. Tėvas nuo nepraustaburniškų dukterų žodžių raukydavosi, bet drauge ir juokdavosi. Aišku, juokdavosi tik tada, kai nematydavo mama.

Airilė griebėsi odinio suknelės dirželio, tačiau rankos gerokai drebėjo. Iš šalčio, iš jaudulio, iš nejaukumo šitoje svetimoje tamsybėje. Kad ir kiek priešgyniavo, pati žinojo, kad mintis apie Dakoto glėbį neleidžia jai palūžti. Jis toks stiprus, pasitikintis savimi. Toks galingas. Jo jėga ir baugino, ir traukė.

Galiausiai bendromis jėgomis dirželis buvo atsegtas, suknelė nutraukta per galvą. Dabar Airilė jau nesiginčydama griebėsi nusitraukti baltus apatinius marškinius, tačiau Dakotas ją sulaikė.

– Nereikia, lik su šitais.

– O tu? – ji parodė į jo nuogą krūtinę.

– Aš įpratęs lauke miegoti, viskas bus gerai. Gulk.

Šią akimirką Airilė jau netikėjo, kad jie sušils. Greičiausiai į rytą iš jų beliks tik suledėję kūnai, kuriuos vėliau miško žvėrys ištąsys kas kur.

Atsargiai, saugodamasi spygliukų, atsigulė ant šono, ant Dakoto švarko, veidu į laužą. Laimei, jo švarkas buvo pakankamai storas ir kietas ir apsaugojo nuo spyglių. Kunigaikštis iškart apklojo ją vilnone suknia, o ant viršaus rūpestingai užkamšė apsiaustu. Tik tada  susiruošė gultis pats, tik nustebindamas Airilę, įlindo į jų susikurtą guolį už jos nugaros.

– Pasislink truputį, – sukuždėjo jis. Ji paklusniai slinktelėjo link kraštelio. Suprato, kad bus įsitaisiusi tarp laužo ir šilto vyro kūno, kuris tuojau pat prie jos prisiplojo visu ilgiu – plati krūtinė prie jos nugaros, o jos užpakaliukas jaukiai įsitaisė prie jo slėpsnų.

– Tikrai kaip karvia…

– Ša, nekartok, – su juoku balse nutraukė Dakotas. – Iš manęs prastas dainius.

– Ką darai? – pasimuistė Airilė, pajutusi jį knebinėjant jos plaukus. O Dakotas atsargiai atrišo aplink galvą apvyniotą kasą ir išpynė plaukus. – Kodėl veli mane?

Išpintus plaukus jis sutiesė ant jos pečių, nugaros, o tada vėl užklojo apsiaustu.

– Tokį kailį turi, gaila būtų nepanaudoti, – sukuždėjo jai į ausį. Apglėbė ją ranka, pakišta po apsiaustu ir prisitraukė dar arčiau. Pasitrynė nosimi į jos viršugalvį.

– Ar tu uostai mano plaukus?

– Jie taip skaniai kvepia. Kokios čia žolelės?

– Nežinau. Gundė pagamina plaukams perskalauti nuovirą iš kelių žolelių, niekada nesako, kokių. – Širdį suspaudė namų ilgesys. – O gal aš neklausiu.

– Ar visos tavo seserys taip kvepia? – Jam buvo sunku patikėti, kad kas nors dar galėtų kvepėti taip saldžiai, kaip Airilė. Jis dar kartą pauostė. Taip, visiška tiesa. Jis niekada nepasisotins šio kvapo.

Mergina papurtė galvą, tiksliau, vos juntamas galvos pasukiojimas turėjo tai atstoti.

– Ne, mums visoms Gundė gamina skirtingus žolelių rinkinius. Kaip ji sako, pagal būdą. Ir pagal tai, ko reikalauja plaukai. – Ji pasuko galvą į viršų, gailėdamasi, kad nemato jo veido. – Tada, kai buvau tavo pilyje, tu tiek daug neklausinėjai.

– Tada kas kita buvo galvoje, – tačiau dabar vos juntamu klubų judesiu pasitrynė į jos sėdmenis. Kietas kauburys kelnėse neleido abejoti, kad ir dabar tas „kas kita“ nėra iškritę iš jo galvos.

Dakotas pamėgino padaryti tarpelį tarp jų klubų ir Airlė, negalvodama, pasislinko arčiau jo. Jai patiko jausti jį sėdmenimis. Skiriant jos marškinių ir jo kelnių medžiagoms, ji jautėsi saugi.

– Airile, – suurzgė jis įspėjančiai. – Gulėk ramiai.

– Tai tu neguli ramiai, – atšovė ji.

– Būtent! Turėtum mane nuraminti, o ne skatinti, – ir jis vėl į ją pasitrynė. – Pasakyk, kad ant manęs pyksti ir manęs nenori. Išvardink visas priežastis, kodėl neturėtume to daryti.

– Aš… – ji vėl nusisuko į laužą, sutrikusi ir nežinodama, ką pasakyti. Kaip ji gali jam paaiškinti, jei pati nesupranta, ką jaučia. Taip, siaubingai ant jo pyko. Kaip jis net po jų pirmos nakties nesuprato, kad jie skirti vienas kitam? Privertė iškęsti tokį pažeminimą prieš savo žmonės, prieš jos šeimą, net prieš Skomantą. Apgėdino ją prieš tris gentis, gal dar daugiau, tokie gandai greitai sklinda.

Skomantas… Sutiko paimti ją į žmonas net praradusią garbę, būtų išgelbėjęs jos gerą vardą net rizikuodamas savuoju. Ji vis dar nebuvo tikra, kam jam to reikėjo. Ar dėl senos jų šeimų draugystės, ji žinojo, kad Skomantas jautėsi skolingas jos tėvui už kažkokią seną paslaugą. O gal jos sužadėtinis turėjo savų sumetimų, juk kalbėjo kažką apie tai, kad nori vesti būtent raganą.

Prieš Airilės akis iškilo prisiminimas, kaip pervertas strėlės Skomantas nuvirsta nuo žirgo ir jai suspaudė širdį. O juk jis buvo jaunas ir išvaizdus, ji žinojo, kad jis linksmo būdo, tik jai grįžus iš Dakoto tas linksmumas dingo. Tai ji kalta dėl Skomanto žūties. Jausis dar blogiau, jei dabar, lyg niekur nieko, atsiduos Dakoto glamonėms.

Tačiau gulėti Dakoto glėbyje buvo labai gera. Nuo vyro nuogos kietos krūtinės sklido karštis, ją apglėbusi ranka buvo raumeninga, sunki. Airilė džiaugėsi, kad jų poza leidžia jausti vienas kitą per visą kūno ilgį. Būtų norėjusi nusispirti batus ir basas kojas taip pat į jį atremti. Ji sušilo ir jautėsi saugi. Tačiau dėl ateities rami nesijautė. Prabudęs vidinis žinojimas nežadėjo, kad viskas bus gerai. Tiesą sakant, tas balsas aiškiai sakė, kad jiems skirta tik ši akimirka. Ir jei žinai, kad tau gyvenime skirti tik du mirksniai meilės, ar gali atsisakyti bent vieno todėl, kad viskas atrodo netobula, kad jauti kaltę ir sielvartą?

Atsakymo ji nežinojo. Kartais žmonės mano, kad raganoms pasisekė, nes jos žino daugiau, mato aiškiau, jaučia ryškiau. Tačiau jie nesupranta, kad tas žinojimas tik dar labiau viską apsunkina.

Jos mintis nutraukė urzgimas. Toks pat urzgimas, koks retkarčiais pasigirsdavo iš Dakoto krūtinės. Tačiau savo nugara ir galva ji nejautė vibracijos, sklindančios nuo jo kūno.

Urzgė ne Dakotas. Airilė tyliai aiktelėjo, miško tamsoje už laužo pamačiusi dvi žibančias akis. Tos akys žiūrėjo tiesiai į juos ir nuo to padaro sklido grėsmingas garsas.

– Dakotai? – baimingai sušnabždėjo ji. – Matai?

– Matau, – jo balsas buvo daugiau šiltas oras ant jos ausies, nei garsas ir Airilė pajuto, kaip jos visas kūnas pašiurpo. – Šššš, viskas bus gerai.

Ji tikėjosi, kad jis griebsis šalia paguldytų kalavijo ir durklo, tačiau ją apkabinusi ranka nuslydo arčiau ir suradusi per marškinius suėmė pilną krūtį. Paglamonėjo, pasimėgavo pilnumu saujoje ir suradęs sukietėjusį spenelį, pasukiojo tarp pirštų.

Saldus maudulys nusirito kūnu žemyn, tačiau Airilė neatitraukė žvilgsnio nuo netoliese esančio padaro akių.

– Ką darai, Dakotai, juk ten vilkas! – sušnypštė ji, žiūrėdama į dusliu balsu urzgiantį padarą. Tiksliau, į jo žibančias, nemirksinčias akis. Tos akys buvo pakankamai aukštai nuo žemės, kad padarytum išvadą, jog netoliese esantis žvėris yra nemažas.

– Ten ne vilkas, – ramiai ištarė Dakotas ir palinkęs artyn lūpomis suėmė jos ausies kraštelį.