12 dalis

Kraustymasis

Man jau gana. Užtenka.

Aš noriu būti laiminga, tačiau šitam šūdinam mieste nepavyks to padaryti.

Nusprendžiau išsikraustyti iš Vilniaus. Ne tik vasarai, bet ir visam laikui. Per šitas visas nesąmones neparašiau mokslinio projekto. Pražiopsojau dokumentų priėmimo datas, todėl dabar belieka kaltinti tik save dėl tokio požiūrio į ateitį. Ieškojau darbo ir kaip kvailelė maniau, kad lengvai įstosiu į doktorantūrą. Kokia aš apgailėtina. Taip lengvai pamiršau visus tikslus dėl paprasčiausio diedo. Kas man nutiko?

Sąskaitoje liko pora šimtų eurų. Kadangi nuomos sutartis galioja iki liepos pabaigos, gerai, kad bent už nuomą nereikės vėl pakloti kelių šimtų eurų, kurių neturiu. Ačiū Dievui, kad egzistuoja toks nuostabus dalykas kaip depozitas, kuris palengvins mano kančias.

Važiuosiu gyventi į Kauną. Nepatinka man tas miestas, tačiau nenoriu likti kaime su mama. Ji ir taip ant manęs pyksta, kad praėjusį savaitgalį neparašiau, jog negrįšiu. Nurimo, kai pasakiau, kad teko viską atšaukti dėl darbo pokalbio, kuris, neva, turėjo vykti sekmadienį. Gal tuo ir patikėjo, tik labai stebėjosi, kad kviečia pasikalbėti tokią dieną:

– Keisti žmonės sostinėje gyvena. Sekmadieniais reikia eiti į bažnyčią, o ne į pokalbius.

Šį kartą nesakiau, kad grįšiu. Pamaniau, padarysiu jai staigmeną netikėtai grįždama namo su pilnomis dėžėmis daiktų, kuriuos galėčiau drąsiai pavadinti šlamštu. Kam man tiek daug daiktų? Nekenčiu kraustymosi, nemėgstu, kai reikia ieškoti naujos vietos kiekvienai smulkmenai. Turbūt lengviau būtų visa tai išmesti ir pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau tokios prabangos aš neturiu. Aš apskritai neturiu pinigų normaliam gyvenimui.

Niekam nesakiau apie kraustymąsi. Birželio mėnesį užsiminiau Linai, kad liepą ieškosiu naujo buto, nes dabartinį sunku vienai išlaikyti. Netgi buvau susitarusi apžiūrėti kambario trijų kambarių bute, tačiau paskutinę akimirką atsisakiau. Kvailė.

Tos dėžės mane erzino. Parašiau Inesai klausdama, ką veiks šį vakarą. Man jos reikės, tiksliau, jos ir Kasparo pagalbos persikeliant iš Vilniaus į kaimą. Lina šiuo metu atostogauja Turkijoje, o grįš tik rugpjūtį, kai manęs jau nebus Vilniuje. Teks kažkokiu būdu įtikinti Inesą, kad man padėtų su tomis dėžėmis. Spėju, vis dar pyksta po nevykusios kelionės į kaimą. Bet man ji taip reikalinga! Inesa labai tvarkinga, todėl pagelbės adekvačiai įvertinti, kurių daiktų man reikia, o kuriuos verta atiduoti šiukšlių dėžei. Be to, apsidžiaugs, kad kažką darau su savo gyvenimu.

Mintis pertraukė durų skambutis. Turbūt buto savininkas atėjo paklausti, kada paliksiu buvusius namus. Malonus vyrukas, tik jo draugė, namų bendrasavininkė ar kaip ten, atrodo tikra žiežula. Labai nemaloni moteris.

Apsidairiau. Dėžių koks milijardas. Atitraukiau jas kiek tolyn, kad galėtų užeiti savininkas. Tačiau tarpdury pamačiau visai ką kita. Priešais mane stovėjo Artūras kartu su smulkute brunete.

– Labas, Ūlėna. Atėjau su taika. Įsileisi mane į vidų? – paklausė labai žavi brunetė.

Atpažinau jos balsą ir negalėjau patikėti, kad priešais mane stovi Rasa. Įsivaizdavau ją visiškai kitokią. Labiau tokią… bobišką.

– ..taip taip, užeikite, abu užeikite, – plačiai pravėriau duris ir pasitraukiau į šalį.

Rasa žengė pirma, o jai iš paskos Artūras. Praeidamas dar spėjo man mirktelti.

– Tau patinka gyventi tokioje kiaulidėje? – apsidairiusi aplink paklausė Rasa. – Kaip tu sugebėjai susidomėti tokia nevala, aš to nuoširdžiai nesuprantu, Artūrai.

Artūras šonu atsirėmė į vonios kambario duris ir prabilo:

– Monika, ką tu čia nusišneki. Ar tu nesupranti, kad Ūlėna ruošiasi persikraustyti? Pasirodo, laiku atėjome.

Monika? Tai ne Rasa? Kodėl ji slėpė nuo manęs savo tikrąjį vardą?

– Kiaulidė ir tiek, bet man tai nerūpi, – atsakė Artūrui ir piktą žvilgsnį nukreipė į mane. – Ūlėna, aš džiaugiuosi, kad mes tave čia radome. Turiu tau…

– Turim, širdele, turim. Juk mes abu tai nusprendėm, tiesa? – į Monikos mintį įsiterpė Artūras.

Monika pavartė akis. Artūras plačiai šypsojosi žiūrėdamas į mane. Jiems tikrai kažkas negerai.

– Taip taip, turim tau pasiūlymą, – vėl prie nutrauktos minties sugrįžo Monika. – Kadangi mano mielas vyrelis labai myli kitas moteris, o mane tai labai erzina, dėl to su džiugesiu širdyje pasirašyčiau skyrybų dokumentus kad ir šią akimirką, galiausiai nusprendėme, kad skyrybos mums atneštų daugiau žalos nei naudos. Na, bent jau man naudos daugiau atneštų.

– Monika, nenusišnekėk, – suurzgė Artūras. – Kalbėk be išsidirbinėjimų.

Monika suraukė veidą ir pasimaivė, lyg atkartodama ką pasakė sutuoktinis. Jis atsiduso ir susirūpinęs į mane pažvelgė. Dabar jau pradedu suprasti, kad Rasa, tai yra Monika, yra tikrai šiek tiek psichinė, kaip ir jis pasakojo. Ji nesielgė lyg mylinti ir atsidavusi žmona (aišku, kuri žmona leistų vyrui eiti į kairę ir nieko apie tai nesakytų?), labiau priminė piktą priešą. Nesuprantu, ką jie vis dar veikia kartu. Ir kodėl jie kartu?

– Gerai jau gerai, kalbėsiu. Ūlėna, tikiuosi, kad tu mane suprasi, kaip moteris moterį. Žinai, vyrai kartais yra tikri… Kaip čia pasakius, šūdžiai. Toks ir yra Artūras, tik tu dar to nematai. Bet aš leisiu tau tai pačiai pamatyti.

– Monika, eik prie esmės, – vėl piktai suurzgė Artūras.

– Esmės? Esmė yra ta, miela Ūlėna, kad aš su savo brangiu vyru pavargau kovoti ir pyktis. Jis vis tiek eis į kairę, nes jam, pasirodo, vienos moters neužtenka. Taigi, turim tau pasiūlymą, kuris yra labai paprastas. Būk Artūro sekso vergė, juk mes taip susitarėm, brangusis? – atsisukusi į Artūrą paklausė. Matėsi iš akių, kad jį labai nervino Monika.

– Ūlėna, nekreipk dėmesio, ką ta varna kalba, – tarė Artūras ir priėjo arčiau manęs. Pajutau jo gaivų vyriškų kvepalų aromatą, kuris iškart apsuko galvą. – Tiesiog mes abu nusprendėme, kad norim atvirų santykių. Supranti, mums neapsimoka dabar skirtis, bet, kaip ir pati matai, sunkiai abu sugyvename. Dėl to ir miegosime su kitais, tačiau nesiskirsime. Tu nebūsi mano sekso vergė, tiesiog būsi dar viena mano mylima moteris. Ar tau tai tinka?

Monika prunkštelėjo.

– Tai dabar ją jau ir myli?

Jis sunkiai atsiduso. Matėsi, kad bando sulaikyti savitvardą ir nepadaryti to, ko vėliau pasigailėtų.

– .. Monikute… Juk aš ne tai turėjau mintyje sakydamas mylima moteris. Baik kvailioti.

Stebėjau juos iš šono ir nežinojau net ką atsakyti. Artūras paėmė mane už rankų. Man jau darėsi bloga ir visiškai neaišku, ko jiedu iš manęs nori.

– Pamiršai geriausią dalį, brangusis, – tarė po butą apsidairiusi Monika. – Jeigu nuojauta manęs neapgauna, o tai ir akivaizdu, apsidairius šioje kiaulidėje, tu ruošiesi išsikraustyti, ar ne? Kažkur labai toli? Tai žinok, kad to nereikės daryti, nes Artūras yra pasiruošęs tave išlaikyti. Ar ne, brangusis? Kaip ten sakei?

Artūras paleido mano rankas. Net pasidarė lengviau kvėpuoti, tik dabar nesuprantu apie ką kalba Monika.

– Ne tavo sušiktas reikalas! Ką, tau pačiai pinigų maža, a? Kur noriu, ten ir leisiu savo pinigus, aišku? – Moniką užsipuolė Artūras. Dar nebuvau mačiusi jo tokio pikto. – Ūlėna, tu tik niekur nevažiuok, – staiga pakeitęs balso toną švelniai į mane kreipėsi, – aš to nenoriu. Ta gyvatė kalba tiesą, gausi iš manęs pinigų tiek, kiek reikės. Tik turi pažadėti, kad būsi su manimi, gerai?

Vėl abiejų žvilgsniai nukreipti į mane. Jeigu atvirai, man sąlygos patiko. Jeigu visa tai, ką jie kalba, yra tiesa. Suprantu, kad tai skamba tiesiog neįtikėtinai, bet bijojau to dar kartą paklausti. O jeigu jie apsigalvos?

Aš noriu būti su Artūru. Tikrai noriu. Netikiu, kad mes būsime amžinai, tačiau dar kelių audringų naktų su juo tikrai neatsisakysiu. Kodėl turėčiau? Ypač jeigu jo žmona sutinka su tuo… Be to, jei jis tikrai padės man su finansais, esu pasiruošusi visiškai atsiduoti. Nes… Kodėl gi ne? Nenoriu grįžti į kaimą ir visiškai nenoriu išsikraustyti iš Vilniaus. Kodėl turėčiau kraustytis iš tokio nuostabaus miesto?

– Ūlėna, koks tavo atsakymas? – dar kartą paklausė manęs Artūras.

– Aš su viskuo sutinku. Gerai. Tinka.

Artūras šyptelėjo. Monika veide taip pat atsirado kažkas panašaus į šypseną, tačiau tai labiau priminė kažkokią paslėptą klastą. Nejutau iš jos sklindančios neapykantos man, tačiau galiu patikinti, kad visas jos paslėptas pyktis buvo skirtas Artūrui.

Ir tegul.

Jeigu atvirai, man tai nerūpi. Va, ir pasakiau. Aš neturiu ko prarasti.