11 dalis

Henrikas. Gedimino ašaros.

Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvo taip gera. Mes su Urte bučiuojamės kaip išprotėję, liečiu jos skruostus, plaukus, kaklą, sliuogiu nugara, braukau pirštais jos gundančius sėdmenis. Ji taršo mano plaukus, kaip ir širdį… Aš toks gyvas, kaip niekada anksčiau! Mūsų artumas rauna stogą. Su ja viskas taip paprasta, jaučiuosi savimi. Trokštu nuplėšti drabužius, glausti ją nuogą prie savo įkaitusios odos, bučiuoti nuo aistros apsunkusias krūtis, liežuviu braukti sukietėjusius spenelius, bet delsiu, nenoriu visko skubinti, noriu mėgautis kiekviena akimirka, kiekvienu odos lopinėliu. Kokia ji švelni, skani, viliojanti. Mano milžinas įsitempęs kankinasi per mažomis tapusiose kelnėse. Raminu jį, kad atsipalaiduotų, nes šiandien malonumų tikrai nepatirs… Gerbiu ją, nenoriu permiegoti per pirmą pasimatymą, tiksliau susitikimą. Ji turi jaustis visiškai saugi, kaip ir aš. Nenoriu kitą rytą jaustis nejaukiai, nes paskubėjome… Niekada nemėgau vienadienių nuotykių, o jei kas girdavosi, kad parsivedė merginą po pirmo pasimatymo ir ją pamylėjo, man visai nedarė įspūdžio, nes man reikia tikrumo, man reikia jausmų, man reikia žmogaus ne, tik sekso. Suprantu, kad jausmai gali blykstelėti taip galingai, kad nebegali atsispirti. Taip, tikrai gerai suprantu, nes aš pats su malonumu dabar nutempčiau jos kelnaites. Mano pirminis patino instinktas ją išdulkinti ir apvaisinti yra ir jis labai galingas, bet… aš – ne gyvulys. Galiu visa tai kontroliuoti.

Tik staiga prasidaro durys, akis apakina didžiulė šviesa ir pasigirsta:

– Oba!! – išleidžia emociją Kristina. Panašu, atėjo miegoti. Mes atsitraukiame vienas nuo kito lyg nusikaltę, šypsomės. – Geriau bėk iš čia, – sako man, – nes jei jus kartu pamatys Gediminas, geruoju nesibaigs… O jis ieško tavęs…

– Gerai, šiandien kraujo pakaks, – atsakau. Pagriebiu džemperį nuo žemės, užsivelku, pribėgu prie Urtės ir švelniai pabučiuoju. – Mes dar nebaigėm. Man tik reikia sutvarkyti kai ką, – pašnibždu į ausį ir sprunku.

Sėdim su Gediminu terasoje jau ne vieną valandą, visi miega, o mes –  mezgame brolišką ryšį po jo išpuolio. Jis verkšlendamas manęs atsiprašo gal tūkstantį kartų, kad net užknisa ir vis bandau nukreipti temą. Atleidau juk, kiek galima apie tą patį. Juo labiau, kad gal jis iš tiesų padarė man paslaugą ir turėčiau jam padėkoti? Jei ne kraujuojanti nosis, gal nebūčiau pajutęs Urtės pasakiškų lūpų skonio.

– Aš turiu viską: kietą tačką, sėkmingą verslą, puikų ištreniruotą kūną, bet kodėl ji, Urtė, pasirinko tave, kaip ir Ievutė tada? – veblena nelaimingas Gediminas.

– Nenusišnekėk, čia jau kalba tavo fantazija.

Tenka įrodinėti, kad niekas nieko nepasirinko, kad tarp mūsų su Urte nieko nėra ir nieko nebuvo. Ji tik buvusi mano pacientė ir kad tai nėra ta pati istorija, kaip buvo su Ievute. Urtei buvo šalta ir daviau savo džemperį – viskas, lygiai taip pat būčiau davęs jam, jeigu būtų šalta. Jis pralinksmėja, bet man nepatinka, kad šiek tiek meluoju, t.y. nesakau apie savo jausmus Urtei, apie tai, kad buvom kartu, bet jam to dabar žinoti nereikia. Jis per daug girtas. Taip geriau, nes apsvaigę žmonės gali pridaryti daug negerų dalykų.

Siūlau jam eiti miegoti, bet jis nė neketina, tad klausausi nuobodžių girto žmogaus istorijų: kaip jis kartą per mėnesį uždirbo trisdešimt penkis tūkstančius eurų, kaip jo automobilis greitai įsibėgėja iš vietos, kaip kartą miegojo su dviem kekšėm, ir dar kartą įsitikinu, kad esame labai skirtingi. Kažkam tos kalbos gal darytų įspūdį, bet ne man.

Nebegaliu, nebenusėdžiu vietoje, nusibodo jo paistalai. Trokštu bėgti pas Urtę, bet… Tiesiog negaliu, jaučiu pareigą būti su Gediminu, nes jis labai susinervino, kai pamatė Urtę su mano džemperiu, jam atgijo mokyklos istorija su Ievute ir kaip jis pats poetiškai išsireiškė  „jam dabar kraujuoja širdis“, o aš gi gydytojas, negaliu palikti, kad nukraujuotų.

Po pačių ilgiausių mano gyvenime keturių valandų jis pagaliau sėdėdamas užsnūsta! Nuvedu jį į pirmą pasitaikiusį kambarį ir paguldau ant laisvos sofos. Užlipu laiptais ir sustoju prie Urtės durų. Jaučiu kaip kraujas pulsuoja venose, giliai įkvepiu. Nežinau kodėl aš čia, ji juk miega, bet tikriausiai giliai širdyje tikiuosi, kad ji pajus, kad aš čia ir ateis. Būtų labai keista, jei pats paryčiais belsčiausi į jų kambarį. Tikriausiai jos su Kristina jau sapnuoją dešimtą sapną.

Atsisėdu ant viršutinio laipto ir pirštais perbraukiu lūpas. Dar jaučiu jos skonį. Užmerkiu akis ir laukiu kurį laiką. Kažkokio stebuklo. Deja, jis neįvyksta. Einu miegot.

**

Prabundu ryte, į veidą spigina saulė. Pakylu iš lovos ir apsirengęs išeinu į tuščią ramų kiemą. Iškart nustembu – terasoje jau sėdi Gediminas ir geria kavą! Jis stebėtinai gerai atrodo, alkoholis jam nė kiek nepakenkė. Kaip taip įmanoma? Jei būčiau gėręs tiek, kiek jis, tikriausiai mane dabar gaivintų su lašelinėmis intensyvios priežiūros palatoje.

Šalia Gedimino laisvas fotelis, ant stalelio padėtas pusiau nugertas kavos puodelis ir jau nuvalgytas torto gabalėlis. Man tai kažkodėl nepatinka, ir viliuosi, kad klystu. Labai tikiuosi, kad su juo pusryčiavo ne ji, kuri vakar šluostė ir tuo pačiu vertė kunkuliuoti mano aistros prisotintą kraują.

– Sveikas, Henrikai, – šūkteli Gediminas ir pamoja ranka. Prieinu ir mes paspaudžiam rankas vienas kitam, lyg vakar nieko nebuvo nutikę. Jis sėdi su treninginėmis kelnėmis, o viršutinę dalį puošia tik sixpackas, ištreniruota krūtinė ir tobuli bicepsai ant rankų.

– Jau pusryčiauji? Ankstyvas, – šypteliu. Imam kalbėti apie orą ir truputį nerimauju, laukiu, kol ateis jo kompanionas.

Staiga išgirstu lengvus žingsnius už nugaros, širdis juos atpažįsta ir bemat ima plakti greičiau. Atsisukęs pamatau Urtę ir mano kūnas apsvaigsta lyg nuo geros taurės viskio. Pajuntu, koks iš tiesų esu egoistas, nes noriu ją turėti tik sau. Trokštu apkabinti šią gundančią jauną moterį, sunerti pirštus į plaukus ir bučiuoti be paliovos, bet aš.. tik nusišypsau ir pasisveikinu.

– Labas, – ištaria pasimetusi, lyg nežinotų, ką daryti. Praeina pro mane ir visomis ląstelėmis pajuntu jos kūno šilumą, nors ji net neprisiliečia. Per akimirką spėju užuosti jos kvapą. Ji kvepia tobulai, tik nežinau, ką tas kvapas man primena, gal kriaušes? Nesąmoningai įkvepiu jos giliai ir sulaikau kvėpavimą. Šiandien ji dėvi nenusakomos spalvos lengvą vasarišką suknelę ant petnešėlių. Tamsūs ilgi plaukai plaikstosi ant nuogų pečių. Ryto šviesoje ji gundomai graži. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ji pasipuošė dėl manęs… O gal aš tikrai per gerai apie save galvoju?

Urtė klesteli į laisvą fotelį priešais Gediminą. Tai štai su kuo jis pradeda rytą… Taip ir įtariau… Man tai nepatinka. Su Urte rytą turėjau pradėti aš… Regiu, kaip Urtė bando šypsotis, bet jaučiasi nepatogiai, bijo pažvelgti į akis. Netikėtai mūsų akys susitinka mažai akimirkai ir man bemat pakyla nuotaika. Kiek iš tiesų mums kartais mažai reikia iki laimės.

– Einu ir aš pasidaryti kavos, – tariu.

– Aš padarysiu, jūs kalbėkitės, – strykteli iš fotelio ji. – Gediminai, nori dar vieną? – pasisuka į jį.

– Gerai, ačiū labai, išgersiu. Nuo pačio ryto gausiu kofeino bombą, – nusijuokia jis ir lyg netyčia įtempia krūtinės raumenis.

Šnekuosi su Gediminu ir nesuprantu, ar jis tikrai nieko neprisimena, kas buvo vakar, ar tiesiog apsimeta. Jis visas linksmas, mėto sąmojus.

– Einu padėsiu Urtei atnešti kavą, – ištariu ir jis pažvelgia į mane kažkaip keistai, bet man nesvarbu. Aš trokštu bent minutėlės dviese su ja.

Įeinu į erdvią senoviškai įrengtą virtuvę ir matau kaip Urtė užpila vandens į du puodelius. Padeda virdulį, nuleidžia rankas ir daugiau nejuda. Taip… Ji pajuto mane. Prieinu iš nugaros, kvėpuoju į jos pakaušį ir jaučiu, kaip ji ima virpėti. Mano širdis daužosi lyg norėtų ištrūkti iš krūtinės ir tikiu, kad tą patį daro jos širdis. Nedrąsiai apkabinu jos liemenį per šonus ir švelniai pirštais sliuogiu pilvo link.

– Niekaip negalėjau užmigti, galvojau apie tave, – kuždu ir vis spaudžiu arčiau savęs. Pirštų galiukais nubraukiu plaukus nuo peties ir lūpomis paliečiu jį. Ji atsisuka į mane, apkabina kaklą, apsiblaususiomis žiūri į mane, o tada staigiai pabučiuoja mano lūpas ir atsitraukia lyg nieko nebūtų buvę.

– Imk, nešk kavą, – nusišypso ir mirkteli.

– Mano pirštai mieliau darytų kai ką maloniau … – primerkęs akis sukuždu ir ji lengvai nurausta. Man patinka, kaip ji reaguoja.

– Kaip matau labai seniai gavai į nosį, – ištaria ir mes imame juoktis.

Sugrįžtu pas Gediminą su kavos puodeliais ir vieną padedu jam. Netrukus sugrįžta Urtė ir mes imame šnekučiuotis visi trys. Koks puikus rytas ir viskas tik dėl jos. Gediminas išsiblaivęs vėl pavirto į normalų pašnekovą ir jokių užuominų apie vakar nemėto. Visiškai atsipalaiduoju. Mūsų su Urte akys vis susitinka vogčiomis ir ta akimirka būna nepakartojama. Tą jaučiu visu kūnu. Nežinau, kodėl mes turim slėptis nuo Gedimino? Tikriausiai, dėl šventos ramybės, kad vėl neužrūstinti didįjį jūrų vėplį, bet jei vėl jis man trenks, teks panaudoti dar mokykloje išmoktus kelis dziudo triukus, kuriuos atsargiai išbandydavau namie ant sesės.

Urtė. Pakvietimas į vakarienę

Man visai smagu gerti kavą su jais. Vienam patinku aš, o kitas patinka man ir viliuosi jausmai abipusiai. Tiksliau, esu tikra – tikrai patinku Henrikui, tai įrodo ir mūsų slapti, karšti žvilgsniai.

– Urte, turi planų rytojaus vakarui? – netikėtai paklausia Gediminas ir aš pasijuntu nepatogiai.

– Ne, – nusišypsau, jaučiu kraujas ima plūsti į veidą, darosi karštoka. Akies krašteliu matau Henriką, jis nusišypso puse lūpų.

– Nusivešiu tave pavakarieniauti, – užtikrintai taria Gediminas ir aš pasimetu. Negaliu patikėti, bet taip yra. – Žinau pasakišką vietą, kur duoda labai skaniai valgyti. Moku aš! – užbaigia ir mirkteli.

– .. Nežinau… – nutęsiu, nemoku mandagiai atsisakyti, esu per daug empatiška, nenoriu sužeisti kito jausmus. Jaučiuosi apgailėtinai, lyg išduočiau Henriką nepasakiusi tiesiai šviesiai ne. Bet iš kitos pusės, mes tik pasibučiavom, jis man nieko nežadėjo, aš jam… O „nežinau“ juk ir nereiškia „taip“.

Henrikas gurkšteli kavos ir lėtai atsilošia fotelyje. Perbraukia kelis kartus savo smakrą. Jis šiandien nesiskuto, plaukai išsitaršę. Jis toks skaudžiai patrauklus! Nužvelgiu jo pirštus ir mano oda maloniai pasišiaušia.

– Tu tikrai nežinai? – atsisuka į mane Henrikas. – Nemėgsti skanaus maisto? – rimtu veidu paklausia ir nebesuprantu, kodėl jis taip padarė. Negi jis nori, kad eičiau su Gediminu vakarieniauti?! O gal tik juokauja?… Įbedu akis į Henriką ir bandau kažką įskaityti. Matau pasikeitusį žvilgsnį ir susirūpinimo raukšlelę tarp antakių, kokią matydavau ligoninėje, kai jis buvo arogantiškas mane gydantis gydytojas – šiknius. Nusišypsau iš beviltiškumo, nes niekaip negaliu suprasti: jis mane erzina ar pyksta ir baudžia už nemokėjimą aiškiai pasakyti NE? Šis gydytojas man kelia stresą. Jam reiktų pasimokyti iš mano tėčio, veterinarijos gydytojo, kaip tinkamai elgtis su savo pacientais, kad jiems netektų ieškoti pagalbos pas psichologą ar varstant piešimo būrelio duris!

– Na kodėl, Henrikai, – imu kalbėti po pauzės. – Aš labai mėgstu skanų maistą, tik negaliu pakęsti patiekalų su krauju, kad ir kaip jie viliojančiai atrodytų ar patys skristų į mano lėkštę… Kartą paragavau ir supratau, kad tai tiesiog ne man, – pikdžiugiškai nusišypsau jam.

– Puiku! Tad geros jums vakarienės! Gediminas tau tikrai suteiks šansą paragauti geresnių patiekalų, – atsako Henrikas ir kreivai šypteli, o man sukyla begalinis noras jį pritvoti.