11 dalis

Skausmingas susižavėjimas

Pradžia, Grože

Pirmas kartas, kai iš požemio atvykau į mirtingųjų pasaulį, tvirtai stovėjau pėdomis jausdamas saulės šildomą smėlį po kojomis, primerkęs akis stebėjau žydrą dangų, buvau apstulbintas mane supančio grožio, paliko mano vaikiškoje širdyje neišdildomą įspūdį. Ilgai negalėjau atsistebėti augalija, žaluma, paukščių klykavimu, vandens čiurlenimu. Visa tai man buvo visiškai nauja, tačiau tėvas neleido ilgai džiaugtis šiuo grožiu. Jam atrodė, kad visas išorinis pasaulis nė nago juodymo nevertas.

Į žemę atvykome su misija – turėjome surasti stebuklingą akmenį, tačiau nei man, nei Armanui to akmens paieškos neatrodė įdomios. Mus labiau domino aplinkinio pasaulio teikiami malonumai, kurių Žemėje tikrai netrūko. Mums patiko jodinėti ašvieniais, plaukioti vėsiame ežere, vakare stebėti saulėlydį, ryte pasitikti saulėtekį, nejausti šleikštaus sieros kvapo, basomis vaikštinėti rasota žole, gerti vandenį, trykštantį iš šaltinio, suvalgyti nuo medžio nuskintą obuolį, kurį prakandus jausdavai salsvai gaivų skonį. Niekada nepamiršiu pirmo atkąsto obuolio skonio, to jausmo, tos akimirkos, kai jaučiausi beveik žmogumi.

Armanas nuo mažens buvo kitoks. Jis buvo šimtą kartų stipresnis, greitesnis, aštresnio mąstymo, o aš buvau iš prigimties jautrus. Dažnai pagaudavau tėvą spoksant į mane su šleikštuliu, su neapykanta, tačiau niekada nesupratau, kodėl jis manęs taip nekenčia. Tačiau bėgant metams tūnant požemyje, suvokiau, kad skiriuosi nuo kitų tamsos padarų. Kai Armano vidų glemžė tamsa, maniškis sklido šviesa. Tik atėjus tinkamam laikui tėvas pasakė, kad esu maišytas, o mano motina paprasčiausia mirtingoji, tačiau jis nutylėjo svarbų faktą: mano motina buvo ne šiaip mirtingoji, ji buvo ragana. Bręstant atradau būrimo ir virsmo  dovanas, vis stiprėjau, tuo pačiu vis labiau stumdamas šviesą į šoną. Tapau rūsčiu, piktu, nieko nevertinančiu padaru, kuris iš savo kūno išstūmė visus jausmus. Pamažu paleidau visus vaikiškus stebuklus, džiaugsmo kibirkštį ir meilę, kuri kaip juodoji skylė visą tą laiką traukė mane prarajon. Armanas iš prigimties buvo toks, kokiu visuomet norėjau būti, tačiau viena lemtinga akimirka pakeitė mus abu.

Pirmoji vasara, kai be tėvo išvykome Žemėn ir pamatėm ją, pakeitė mus nepataisomai, tačiau mums tai patiko. Vilda buvo nuostabi mergina: žavinga, kerinti, viliojanti, tačiau tokia tyra, tarytum deimantas. Abu su Armanu vis dažniau sukiojomės aplink vietinę gyvenvietę stengdamiesi ją sutikti, pakalbinti. Armanui tai buvo tarytum žaidimas, o man ji kėlė kur kas gilesnius jausmus, nei norėjau. Ji buvo atsargi, miela, paslaugi. Kartą jodamas laukyme visiškai įsismaginau. Obuolmušis žirgas išsigando greta lekiančio vilko, pasibaidė tėkšdamas mane žemėn. Nors šis krytis nebuvo pražūtingas, tačiau praskeltas antakis nepaliaujamai kraujavo. Sėdėjau ant žolės ranka spausdamas kraujuojančią žaizdą, mėginau sutvardyti kylantį įtūžį, kuris išsiverždavo su trenksmu vos parklupdavau, o švelnus Vildos balsas grąžino į realybę.

– Susižeidei? Leisk apžiūrėti žaizdą, – ji priklaupė šalia manęs, lengvą sijono audinį pasikišdama po keliais, švelniai pirštų galiukais brūkštelėjo palei žaizdos kraštus. Sėdėjau stipriai užmerktomis akimis, troškau, kad akis apėmusi tamsa išsisklaidytų. Užteko vieno švelnaus prisilietimo ir širdis krūtinėje tarytum nustojo plakusi, tamsa pasitraukė.

– Tai niekniekis, – nurydamas seiles atsakiau.

– Leisk, – ji nepasidavė ir pašokusi ant kojų nuskubėjo prie šalia tekančios upės. Nuplėšusi sijono apačią, sudrėkino ją vandenyje. Grįžusi su drėgnu, vėsiu audiniu ėmė valyti vis dar stipriai kraujuojančią žaizdą. Valė tol, kol pasijaučiau tikrai geriau. – Uždėsiu trauklapį, kraujas nustos tekėti.

– Tu daug žinai apie augalus, – nuoširdžiai nusistebėjau.

– Mano mama žolininkė. Mano močiutė buvo žolininkė, kaip ir jos mama, – šyptelėjo.

– Tavo rankos stebuklingos, – ranka paliečiau josios ranką, tačiau Vilda krūptelėjo ir tuoj pat atsitraukė.

– Žaizdos siūti nereikia, tikriausiai ir randas liks nežymus, – ištarė atsistodama ir ranka susiglostydama sijoną. Žvelgiau į ją tylomis, viltingai trokšdamas daugiau prisilietimų, daugiau kalbų, tačiau Vilda patraukė savo keliais neatsisukdama.

Tik po kiek laiko, iš vietinio pirklio sužinojau, kad Vilda susaistė savo gyvenimą su kažkokiu ūkininku, sukūrė šeimą. Buvau taip beviltiškai įsiutęs, kad pasinaudojau kerais, kad ją pamirščiau, o ji pamirštų mane, tačiau likimas kartais krečia pačius netikėčiausius pokštus. Kai po daugelio metų grįžau į Grožius, Vilda vis dar buvo tokia stulbinamai graži kaip ir anuomet, visi kerais paslėpti prisiminimai grįžo su trenksmu. Vėl sutikdavau ją girioje, kalbindavau, o iš aplinkinių gyventojų išgirdau, kad jos vyras pasimirė prieš kelerius metus, ji gyveno su mama ir vaikais slėnyje, Grožių girioje. Nors Vilda išoriškai nebuvo pasikeitusi, tačiau šį kartą supratau, kad ji ta, kurios ieškau. Ji buvo gyvybės sergėtoja. Toji šviesa kadaise apakinusi mane, dabar buvo tokia skaisti ir išdavikiška, kad net pats didžiausias neregys būtų supratęs, kas ji tokia. Tačiau kas kartą pažvelgęs į tas sielą veriančias akis, norėdavau viską pamiršti, tačiau Vilda buvo nepasiekiama, bent tik taip galvojau.

Prieš pasirodant tūkstantmečio kometai Žemėje ir požemyje jautėsi visiškas chaosas. Tėvas siuto, taryba skundėsi, kad abu pragaro valdovo sūnūs nepajėgūs surasti gyvybės akmens. Žinojau, kad akmuo pas Vildą, tačiau ji buvo sukta, kad ir kiek šniukštinėjau, tačiau akmens niekur nebuvo matyti. Vieną vakarą virtęs varnu, skraidžiau palei slėnį, kuriame ji gyveno. Tūpiau nuo šakos ant šakos, kol galiausiai mano dėmesį patraukė maža švieselė pačiame slėnio pakraštyje. Virtęs vilku, tyliai sėlinau samanomis dengta miško paklote. Buvo visiška prietema, tačiau mano rega buvo aštri tarytum sakalo, juk buvau pats pavojingiausias šios Žemės plėšrūnas. Priartėjus tiek arti, kad galėčiau įžiūrėti kas vyksta, nustėrau. Vilda linksminosi su mano broliu, kuris buvo apakintas jos tarytum nevaldomas šunytis. Jis juokėsi, jis buvo laimingas. Jis buvo su Vilda! Negalėjau tverti savame kailyje, Armanas mane išdavė. Nors ir buvau save ir ją apakinęs burtais, tačiau Armanas viską žinojo. Ne kartą buvau jam sakęs, kaip jos trokštu, kad tik šalia Vildos jaučiuosi kiek žmogiškesnis, kad tik ji pažadina manyje šviesą, o jis smeigė durklą tiesiai į krūtinę. Nebegalėjau žiūrėti į juos, tad grįžęs į dvarą ėmiau siautėti mėgindamas nusiraminti, tačiau galvoje brendo nevaldomas pyktis.

Apimtas įniršio, valdomas keršto troškimo, paleidau gandą apie Vildos raganavimą. Ilgai nereikėjo laukti ir kelių savaičių laikotarpyje visa Grožių žemė virė neapykanta Vildos šeimai. Kantriai laukiau, stebėjau Armano sumišimą, tačiau tylėjau. Jis blaškėsi dvaro koridoriais tarytum sužeistas žvėris, mėgino išspręsti rebusą, mėgino išnarplioti savo egzistencijos kebeknę, tačiau sprendžiant iš jo nusivylimo, supratau, kad jis beviltiškoje aklavietėje. Atėjus tinkamai dienai, kai visas miestelis buvo pasiryžęs viešam Linčo teismui, pasikviečiau Armaną ir pasidalinau su juo savo įtarimais, kad Vilda – gyvybės sergėtoja. Jis atrodė priblokštas, nusivylęs, tačiau nedrįso prieštarauti mano išmonei. Gal jis nebuvo iš prigimties toks tamsus, kokiu jį laikiau, o gal aš per amžius surambėjau, tačiau jutau vidinį pasitenkinimą matydamas jį tokį. Armanas net nenujautė, kas laukia jo mylimosios Vildos. Paskutinę dieną iki to lemtingo vakaro, jis mėgino pasipriešinti mano planui, čiupo kalaviją ir iškvietė mane dvikovon.

– Armanai, ar tavęs netenkina mano planas? – saldžiai paklausiau jaunėlio brolio.

– Ar tau neatrodo, kad tai netikusi mintis? – jis vis dar nesiruošė trauktis iš kelio, todėl neturėjau jokio kito pasirinkimo, kaip tik ištraukti savo kalaviją iš geležtės ir atremti jo smūgius.

– Tai vienintelė mūsų viltis gauti tą prakeiktą gyvybės akmenį, – suriaumojau, tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis, dėl ko buvau pasiryžęs eiti iki galo.

– Tu nesupranti, – išspjovė Armanas.

Kovėmės tylėdami, vienas kitą vaišindami galingais smūgiais. Geležis liesdamasi su geležimi, nuo neišsenkamos jėgos kėlė pragarišką garsą, tarytum pats Perkūnas vaišintu padangę botago kirčiais. Aplinkui lakstė žiežirbos, pakvipo siera. Buvau taip įtūžęs, kad net nepajaučiau kokiu momentu Armano kalavijas iškrito jam iš rankų. Jis parklupo priešais mane nusivylęs, tačiau prireikė kelių akimirkų susitvardyti, kad nenurėžčiau jo galvos nuo pečių. Nors jis buvo mano brolis, tuo pačiu jis buvo išdavikas. Susiturėjau ir griežtai įsakiau jam susiimti į rankas, vykdyti kas paliepta.

Pasiunčiau Armaną sekti Vildos sūnaus, tačiau vėlesni istorijos posūkiai nebuvo man palankūs. Visa esybe jaučiau, kad Armaną ištiko bėda, kad jis papuolė į žabangas. Jaučiau Vildos energiją, ji tikriausiai buvo paspendusi spąstus, tačiau tie spąstai tikriausiai buvo skirti man. Negalėjau patikėti paskutinėmis gautomis Armano mintimis. Jis atsiprašė ir išėjo amžiams.

Dargas

Pramerkiau akis mėgindamas suvokti kokią klaidą padariau aną dieną. Paleidau Saulenę, sugadinau viską, ko tiek ilgai siekiau. Trenkiau kumščiu į stalą darbo kambaryje. Pastarasis skilo pusiau. Gvidas pašoko iš miego, net nepastebėjau, kad jis tyliai snaudžia susirangęs kapoje palei siena.

– Bose, kas darosi? – paklausė kiek sutrikęs.

– Saulenė išėjo. Ji pas Armaną, – sausai ištariau.

– Armaną? – Gvidas išvertė akis. – Bet… Armanas miręs.

– Jis toks gyvas, kiek tik įmanoma, – sugriaudėjau.

– Gal tai ta pati esybė, kuri kuo puikiausiai pakeičia pavidalus? – garsiai svarstė Gvidas.

– Ne, – atkirtau. – Jaučiau jo energiją. Pažinau ją. Tai mano brolis, tas pats, dėl kurio netekties kaltinau save šitiek šimtmečių.

Gvidas daugiau nieko nesakė, tačiau supratau, kad ši situacija nei man, nei jam, nei bet kam kitas nebus naudinga. Vaikštinėdamas iš vieno dvaro galą į kitą supratau vieną, kad Saulenė būdama tokia patikli, atiduos gyvybės akmenį Armanui, o jis tikriausiai turi tik jam vienam suvokiamų planų. Tačiau labiausiai šioje situacijoje baugino faktas, kad Saulenė juo pasitikėjo labiau nei manimi. Juk aš ją išgelbėjau nuo mirties, aš ją globojau, AŠ!

– Po velnių, – garsiai šaukiau visa gerkle. Balso aidas ritosi aukštomis dvaro lubomis drebindamas krištolinius sietynus.

– Velnią mini, velnias čia, – krūptelėjau išgirdęs Armano balsą.

Atsisukau ton pusėn, tačiau kambaryje buvau vienas.

– Kur tu prakeiktas kalės vaike, – iššvokščiau.

– Brolau, ar nepasiilgai? – nusijuokė. Tik dabar supratau, kad jis man siunčia savo mintis. Jos kaip ir anksčiau labai aiškios ir įtikinamos.

– Armanai! Šitiek metų kaltinau save, kad tu žuvai, o tu leidai manyti, kad esi miręs?

– Tu ir buvai kaltas. Buvau jaunas, naivus. Visuomet vyliausi savo vyresniu broliu, tačiau pasirodo veltui. Apgavai mane.

– Aš apgavau tave? – šaukiau garsu sprogdamas iš pykčio. Jaučiau, kad mano kūną vėl užvaldo tamsa. – Tu žinojai, kad ją mylėjau, tačiau tai tavęs nesulaikė ir įsliuogei į jos guolį kaip gyvatė.

– Ar tu niekada nepagalvojai, kad ji pasirinko mane? – ramiai paklausė. Sulaukus tokių žodžių, pirmą kartą suvokiau, kad jo žodžiuose gali būti tiesos.

– Nesvarbu, – atkirtau, tačiau jau buvo per vėlu. Kūną apėmė gaivališka tamsa, pasidaviau jai. Virtau tuo, nuo ko visą gyvenimą bėgau, nuo ko visą gyvenimą slėpiausi.

Pažvelgiau į veidrodį, kuris kabojo ant sienos ir po ilgų metų ramybės vėl regėjau tikrąjį save. Nekenčiau savo prigimties, tačiau nepajėgiau nuo jos išsivaduoti. Krauju pasruvusios akys, tamsa sklindanti aplinkui, skausmo draskomas kūnas. Priešinausi iki paskutinės akimirkos, tvardžiausi, tačiau negalėjau savęs įveikti. Jaučiau kaip tikroji esybė užvaldo ne tik kūną, bet ir mintis. Negalėjau, nenorėjau toks būti, tačiau tai buvau aš – Dargas, pragaro valdovas.

– Tu savęs nekontroliuoji, – prabilo Armanas tarytum koks sąžinės balsas.

– Kur ji? – kiek ramiau paklausiau, tačiau vis dar negalėjau pažvelgti į savo atvaizdą veidrodyje. – Kur ji?

– Ji saugi. Kol kas, – nusijuokė.

– Jei nuo jos galvos nukris bent vienas plaukas, jei ant jos kūno atsiras bent menkiausias įbrėžimas, – griežiau dantimis. – Šį kartą pasistengsiu, kad tikrai atsisveikintum su šiuo pasauliu.

Armanas tylėjo, o aš pakėliau akis į veidrodį. Jame mačiau tai, kas kėlė šleikštulį – tikrą save, tą, kuriam lemta tūnoti požemyje. Buvau toks beviltiškas, kad buvau pasiryžęs bet kam, kad tik Saulenė grįžtų į mano dvarą. Ji galės su manimi nekalbėti, kad ir tūkstantį metų, galės gyventi kur tik panorėjusi, galės susituokti su kuo tik panorėjusi, tačiau svarbiausia, kad žinočiau, jog ji saugi, sveika. Tikriausiai visai pakvaišau, tačiau, nuo tada, kai išvariau ją, krūtinėje atsivėrė Lietuvos dydžio kiaurymė. Buvau visiškai pakvaišęs, apsėstas ir sutrintas į miltus. Anuomet maniau, kad mylėjau Vildą, tačiau šis jausmas kur kas stipresnis, nei kada esu patyręs. Saulenė prilygo tam pirmo atkąsto obuolio kąsniui, kurio gaiviai saldų skonį jaučiu iki šiolei.

Virtęs varnu, su trenksmu išsklendžiau iš dvaro ir skridau tiesiai iki medžiu paversto Gojaus. Jis kaip visuomet pasitiko mane kurtinančia tyla.

– Aš labai susimoviau. Net negaliu paaiškinti, kaip stipriai suklydau. Iki šiol nesupratau, kad Saulenė man svarbesnė už patį save, – Gojus gailiai žagtelėjo, sutraškėjo senos ąžuolo šakos, jis suaimanavo.

– Geriau dar tūkstantį metų kankink mane, tačiau palik Saulenę ramybėje, – po šitiek metų tylos, jo balsas buvo kur kas duslesnis.

– Jei tik galėčiau… – atsakiau nusvarindamas sparnus. – Gojau, jei būčiau paprastas mirtingasis, ar ji bent akies krašteliu į mane pažvelgtų? – Tačiau Gojus nutilo. – Maldauju, bent tu neatsuk man nugaros, – nusivylęs tariau, tačiau jis tylėjo tarytum kapas.

Nusileidęs ant žemės, delnu priliečiau seną jo kamieną ir pats netikėdamas tuo, kaip elgiuosi, padariau tai, dėl ko tikriausiai vėliau labai gailėsiuosi. Gojus ne iš karto suprato, kad jo kūnas iš seno sumedėjusio tapo toks, koks ir turėtų būti. Ilgi plaukai sruogomis krito ant veido, o seni, nutriušę skarmalai vos dengė kūną. Paklaikęs žvilgsnis buvo iškalbingesnis už tūkstančius žodžių, o aš suvokiau, kad nuo šiol viskas pastatyta ant kortos.

– Vainiau, – išlemeno vos versdamas liežuvį.

– Saulenei gresia pavojus, o tu vienintelė mano viltis, – pasakiau apsigręždamas. Jaučiau, kaip netvirtai stodamas ir griūdamas, Gojus seka paskui mane į nežinią.

Eidamas mąsčiau, kad visuomet norėjau įtikti tėvui ir kitiems, tačiau galiausiai nuvyliau pats save. Tapau tokiu, kokiu niekada nenorėjau būti. Buvau pats gryniausias velnias iš visų jų padermės, tačiau tokiu negimiau, o tapau visiškai to nenorėdamas.

 

7 mintys apie „11 dalis“

  1. Įdomus posūkis su tuo broliu. Bet patinka 🤭 tik tikiuos, Saulenė atsileis Dargo atžvilgiu, nors jos vietoje tikriausiai ir aš būčiau įsiutusi ir neatleisčiau, bet naa, jie skirti vienas kitam, Vilkas ir Laputė😍 o pati dalis, buvo įdomu skaityti apie Dargo praeitį ir pajusti, kad pagaliau jis tampa geru, ne tik velniu🙌

  2. Įdomi dalis, bet šįkart labai painiojaus tarp veikėjų 😁 šiaip šilti žmogiški jausmai net ir velnius paverčia žmonėmis ☺️

  3. Oh kaip skaniai susiskaitė❤️❤️❤️. 👏👏👏
    Kokia įdomi priešistorė🙂, kaip čia susukta 👍. Gėris – blogis, blogis – gėris, o kas kaži gausis per vidurį ? Man tai labai, labai, labai😁🤗 ši istorija. Nieko ne prikiši ☺️❤️❤️❤️

  4. Oi kokia puiki dalis. Įdomus istorijos vingis su Gojum. 🤗 Dargas galėtû mintim susisiekti su Saulene ❤️ Jei jo jausmai tikri, turėtû susisiekti su ja 🤗💗🦋

  5. O velnias, kaip dabar užmigti reiks🙈 noriu DAR😄
    Aš be komentarų😅įsimylėjau Dargą🤫🤭

  6. Toks jausmas lyg istorija ką tik įgavo antrą kvėpavimą,o autorė stvėrė istorijos vairą ir susuko jį taip,kad net nežinia kuo viskas baigsis,nes projektas į pabaigą,o istorijos vingiai raizgūs ir kibūs,pamesti galvą – tai mažiausia pasekmė,kas gali ištikti mus,skaitytojus! 🔥

  7. Labai ačiū visoms skaitytojoms už komentarus. Tikrai atsižvelgsiu į pasiūlymus ir vingiuosim, suksim šią istoriją taip, kad skaityti būtų dar smagiau <3

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.