11 dalis

Virgin Margarita?

Smiltė

– Kaip tai virgin Margarita? [virgin – nekalta*] – išpučiu akis, kai Alain paima padavėjo jam ištiestą kokteilį.

Nejaukiai šypteli, arčiau stovėję kolegos, taip pat smalsiai pasižiūri.

– Šiandien aš su mašina, negaliu nieko stipraus.

– Žiūrėk, kad tavo nekalta Margarita nepaaiškėtų esanti pasileidus kekšė, – kandžiai įgeliu patraukdama per šiaudelį savo kokteilio, žinau, kaip baigiasi darbo drinkai, – juk tikrai ne kartą esi palikęs savo automobilį stovėjimo aikštelėje per naktį.

– Gal ir esu… – paslaptingai šypteli Alain ir persėda per vieną kėdę atlaisvindamas vietą.

– Taip ir pamaniau, – šypsausi visa žinančia šypsena ir prisėdu į atlaisvintą vietą šalia jo. Albertas, džentelmeniškai paėmęs mano ir kitų merginų paltus, nuneša pakabinti. Jam vos grįžus, visi iškeliam kokteilius, prisiminę, kad mes čia ne šiaip sau.

– Už du naujus projektus! – šūkteli Alain.

– Ir už puikius kolegas! – padlaižūniškai priduriu aš, visi nusijuokia. Kaukštelim kokteilinėmis taurėmis nusilaistydami gėrimais pirštus.

– Ar tu žinai, – per stalą prie manęs persisvėrusi prisikiša veidu Pilar, – Samia šiandien išėjo pietauti ir negrįžo visas keturias valandas, – paskundžia man kolegę.

– Tu rimtai? – nusistebiu aš. –  O Alain ar sakei?

– Žino jis, – nepatenkinta burbteli Pilar ir žvilgteli man per petį, spėju į viršininką.

– Ir nieko nesako? – nusistebiu.

– Man atrodo, ji kažkokia šeimos draugė, ar kažkieno dukra. Ją dar tėvas pasamdė, – reikšmingai priduria pašnibždomis. O aš prisimenu, kad Elzė įspėjo mane saugotis kažkokios žiežulos.

Įpusėjus kokteiliams išgirstu dar daugiau darbinių paskalų.

– Smilte, rytoj reikia suderinti su Killian, kad jis šią savaitę atvyktų pas mus, –  įsiterpia į pokalbį Alain, – sutarsime likusias smulkmenas dėl fotosesijų ir tų tavo blogerių. Kitą savaitę jau turime važiuoti dirbti į kalnus.

Mano širdis iš jaudulio, ar ir iš baimės stipriau sutvaksi.  Bet turbūt tos malonios. Velnias, aš tikrai darau savo pirmąjį kūrybinį projektą, pasidžiaugiu viduje. Tada prisimenu Killian ir jo grasinimus. Nuotaika vėl subjūra. Per anksti džiaugiuosi. Dar nežinia, kaip čia bus.

– Smilte, tu atsargiai, – nusijuokia Alexi, – jei Alain patiks, kaip tu dirbi, jis ir tavęs nepaleis, kaip Elzės nepaleido jo tėvas.

Alain nusijuokia ir nepaprieštarauja. O aš jaučiuosi ir pagirta, ir sutrikusi.

Svarbu, kad dar ir mokėtų tiek pat, kaip Elzei tėvas mokėjo, – pamanau žinodama, kad draugės atlyginimas buvo ne pagal pareigybę didelis. Tiesa, jis ją ir drožė. Morališkai!

– Ir dar, – vėl link manęs palinksta Pilar. – Samia ryt turi susitikimą su nauja prabangių papuošalų įmone ir kol kas neturi jokio pasiūlymo, jei taip ir toliau, mes juos prarasim!

Čia aš susidomėjusi palinkstu link jos.

– Kaip ji juos surado?

– Niekaip, įkrito paklausimas bendruoju paštu. Alexi jai prasitarė, kad yra paklausimas iš jų įmonės, Samia nusigvelbė kontaktą ir susisiekė, siūlydama susitikti tiesiogiai su ja.

– Tai nebuvo jokio bendro įmonės susirinkimo ir vidinio konkurso, kas dirbs su jais?

Pilar reikšmingai pažiūri į mane.

Aš iš pradžių supykstu dėl sukčiaujančios kolegės, o tuomet pagalvoju, kad jei ji klasta pasiėmė sau klientą, aš klasta galiu įsiprašyti į jos susirinkimą. Sugriebdama apytuštę kokteilio taurę pasisuku į kitą pusę su visa kėde.

Ir pradedu melodingu balsu:

– Alain…

***

– Na ką, gero likusio vakaro, – tariu atsistodama, – aš jau turiu bėgti.

– Kur gi jau taip? – regis su nusivylimu balse pasiteirauja mano viršininkas.

– Į pasimatymą, – šypteliu visiems smalsiai žiūrintiems.

– Kažką padarysi šiąnakt laimingu? – paerzina Alexi.

– Tiesą sakant, darysiu iš karto du! – nusijuokiu garsiai.

Alain įdėmiai mane nužvelgia.

Susiverčiu savo likusį kokteilį ir visiems atsisveikindama pakštelėjusi į skruostus po tris kartus išlekiu pro duris.

Marco ir Roberto, mano šelmiai kaimynai šiandien pakvietė vakarienės, tai kaip aš galiu atsisakyti? Sakė, gaminsime midijas. Po susipažinimo jau keletą kartų buvome susitikę. Visada prisijuokiam tiek, kad šonus įskausta. Marco ispanas, Roberto italas, du Taekwondo fanatai ir puikūs virėjai laisvalaikiu. Abu dirba biure.  Žinau, kad su jais manęs laukia puikus ir nerūpestingas vakaras. Svarbu, kad vynelio nepadaugintume. Ir vėl…

Velnias, fainas bičas tas Alain, pamanau žengdama link autobuso stotelės, galiu suprasti, kodėl jie draugeliai su Killian. Du berniukai saldainiukai. Tada pagalvoju apie Marko ir Roberto ir suprantu, kad berniukai saldainiukai šitie du. Alain ir Killian tokie vyrai, kuriuos norisi parsivesti namo ir gimdyti jiems vaikus. O po to auginti vienai, pesimistiškai priduriu sau mintyse ir pastačiusi aukštą apykaklę, besigindama nuo atšiauraus vėjo paspartinu žingsnį.

Kalnu žemyn

Killian

Ankstus rytas ir tirštas rūkas kalnuose. Ruduo. O ruduo pranašauja, kad ateina žiema – darbų sezonas ir mes nė velnio tam nepasirengę.

Šaltas įkvepiamas oras drasko mano karštus plaučius. Siauru kalnų taku lekiu laisvu greičiu žemyn stačia nuokalne. Rankomis tvirtai sugriebęs dviračio rankenas, manevruoju tarp medžių ir akmenų, kas sekundę vos spėdamas išvengti naujo tykančio pavojaus. Iš po padangų skrieja purvas ir akmenys. Venomis adrenalinas pumpuoja tiesiai į širdį. Staigiai krypteliu kairėn, tada dešinėn. Medžių šakos brūkšteli per kojas. Lekiu kaip vejamas. Tik paskutinę minutę spėju išsisukti nuo kliūties ir užvažiavęs ant pasislėpusio akmens iššoku su dviračiu į orą, vėl nusileisdamas ant dviejų ratų ir nudardu toliau. Galvoje vienintelė mintis, kaip neužsimušt.

***

Sėdžiu ant skardžio iš viršaus žiūrėdamas į savo šeimos viešbutį ir išsidriekusį seną pakeltuvą kalno papėdėje. Nugeltę medžių lapai ir bundantis kaimas apačioje. Matau, kaip keli ankstyvi hikeriai, kaip skruzdės, jau kopia į viršų. Mūsų viešbutis toliau nuo parduotuvių ir restoranų triukšmo. Didelė parkavimosi aikštelė. Todėl čia renkasi ir tie, kurie neapsistoja viešbutyje. Vėliau pas mus užsukdami après ski [ po slidinėjimo*] kokteiliui prieš išvažiuodami.

Širdis rimsta, protas blaivėja. Visada taip vėjui prapūtus galvą viskas pasidaro aiškiau. Ir vienu metu pradedu gailėtis dėl pasirašytos sutarties, kitu – laukti kada Smiltę pamatysiu ir vėl. Negaliu pasakyti, kad pasielgiau impulsyviai. Po paskutinės akistatos tikrai turėjau laiko pagalvoti, o pirmas dalykas, ką pirmadienį padariau atėjęs į darbą išsiunčiau pasirašytą sutartį.

Jei būčiau nesutikęs su jos sutarties sąlygom, esu tikras, kad daugiau jau būčiau ir nebematęs. Noras ją pamatyti buvo didesnis nei sveikas protas. Sutinku imti bent tiek, kiek galiu. Ir stebėti iš tolo, matyti, girdėti, dirbti drauge su ja.

Geriau matyti ją taip, nei nematyti visai.

Kodėl siunčiau tik Alain? Todėl, kad žinojau, kad tai ją įsiutins. Juk projektas turėtų būti jos. Šypteliu, bus smagu. Norėjo dirbti su manimi? Prašom.

Šypsausi kaip idiotas, tarp pirštų maigydamas nudžiūvusią smilgą, atsikvepiu ir sutrupinu ją. Nosį kutena aštrus šaltukas, kalnų viršūnes jau dengia sniegas. Visada su jauduliu laukdavom žiemos sezono, bet ne šį kartą. Šįkart suprantu, kad jei bus viešbutyje daug svečių, kai kuriuos teks apgyvendinti iki galo neįrengtose patalpose, jau nekalbant apie dekoravimą. O kaip reikės fotosesijas daryti? Juk jau kitą savaitę turėtume ir pradėti, jei norime spėti!

Atrodo tik mano tėvas mokėjo puikiai tvarkytis su viešbučiu, o aš tiesiog iššokau aukščiau bambos gerai nežinodamas, ką pats darau. Ir dar į pagalbą nusisamdžiau apgavikę, kuri taip pat nežino, ką daro. Nesusilaikęs net nusijuokiu. Koks aš patetiškas.

Atsigulu atsilošdamas žolėje ir sukryžiuoju sau virš galvos rankas. Ji visada tokia graži, kai šypsosi, kai pyksta, kai meluoja man.

Prieš akis plaukia apsunkę pilki debesys. Atsipalaidavę raumenys maloniai tvilkčioja.

Prisimenu jos iš įniršio surauktą nosį, žaibuojančias akis, kai šaukia ant manęs ir kaip pati nejausdama trepteli koja. Kokia patenkinta ji tada traukė analinio kaištį iš popierinio pirkinių maišo. Mačiau, kokia pasitikinti savimi buvo tuo metu.

Kas tie jos išleisti du tūkstančiai? Lašas jūroje! Jei ji visur tokia drąsi ir kūrybiška, gal ir dirbdama man išnaudos savo potencialą?

Smiltė verčia mane užsimiršti. Su ja šoku, juokiuosi. Man net ginčytis su ja malonu! Kai ji nuolat pikta, lengva apsimesti, kad jos nusipelniau. Kad turėti ją gyvenime yra normalu.

Tada mane vėl prislegia kaltės našta. Turiu pasirūpinti savo motina, seserimi ir Anabele. Svarbiausia Anabele. Tam vaikui aš esu skolingas daug daugiau nei galiu duoti.

Kažkas gyvena, kažkas miršta. Kažkas turėtų gyventi už du.

Kaip?

Gražiai paprašyk

Killian

Plačiu žingsniu žengiu baltom marmurinėm grindim. Jau daugybę kartų čia esu buvęs. Pro atidarytas kabineto duris matau savo draugą, palinkusį prie kompiuterio. Sugavęs pro monitoriaus viršų smalsias Smiltės akis pasisveikinu.

– Labas rytas, – nestodamas ir nelaukdamas, ką atsakys, įžengiu į Alain kabinetą, praeidamas pro ją ir ketindamas paskui save uždaryti duris.

– O, sveikas, Killian, tu anksčiau nei planuota. Pakviesk ir Smiltę prašau, – vos pamatęs mane paprašo jis.

Sustoju tarpduryje svarstydamas ar noriu. Gal kaip nors pavyktų jos išvengti? Esu nusiteikęs dirbti su ja, bet šiandien matyti dar nenoriu. Bet jei atsisakyčiau, draugas pradėtų įtarinėti ir atsidusęs atsisuku į Smiltės kabinetą, stoviu pasisukęs taip, kad Alain mato tik mano nugarą. Atsikrenkščiu. Mergina vėl pakelia nuo monitoriaus veidą į mane viduriniu pirštu stumteldama akinius nosimi į viršų. Nenorom šypteliu, puikiai suprasdamas ką ji turi omenyje.

– Norėjote kažko? – mandagiai pasiteirauja ji, kad išgirstų Alain. l’actrice  [aktorė*].

– Taip. Prašom, prisijunk prie mūsų, – pakviečiu rimtu balsu.

Ji atsispiria su kėde nuo stalo, įžūliai žiūrėdama į akis. Stebiu, kaip šiek tiek praskečia kojas ir vos vos atsmaukia sijoną į viršų, atidengdama mano akims kelių girneles. Įtariai žvelgiu į merginą laukdamas, kas bus. Smiltjie patogiai atsilošia kėdėje ir taria pusbalsiu, kad išgirsčiau tik aš.

–Gražiai paprašyk.

Sunkiai nuryju seiles ir pajuntu, kaip sudrėksta delnai. Vaizduotė staiga nupiešia mane suklupusį jai tarp kojų, galva nuleista žemyn ir negaliu pasakyti, kad ta vizija man atgrasi. Greit kišu ranką į kišenę. Atsikrenkščiu dar kartą nežinodamas, ką pasakyti ir matau kaip Smiltjie pergalingai besišypsodama atsistoja.

Pasisuku per petį į Alain.

– She is coming [dviprasmybė, ji ateina*angl. dar gali reikšti ji patiria orgazmą]

Smiltė išgirdus atsakymą nusijuokia ir mirktelėjusi man, taria normaliu balsu, kaip suprantu skirtu mulkinti Alain.

– I’m coming, I’m coming… – Apeidama savo darbo stalą su šelmiška šypsena veide pritaria mergina ir dar pasigriebia bloknotą su tušinuku. Nestodama praeina pro duris vidun į savo viršininko kabinetą, apsvaigindama mane kvepalais.

Alain šypsosi šypena žmogaus, lyg jo akyse du paaugliai vaikai pagaliau pradėjo sutarti. Ir aš pasijutęs niekšu, bet ne draugu, paskui save uždarau duris, nusiteikęs tik darbiniams reikalams.

– Geros naujienos, sniegas planuojamas anksti. Dabar koncentruojamės į fotosesijas, dizainą, o tada paleisim soc. media. su visais influenceriais.

Pasiruošimas kalnams

    Smiltė

– Elze, kur tu mane įvėlei? – užsipuolu draugę.

Ji tik nusijuokia į ragelį. Rytoj važiuojam dirbti į kalnus, jaudinuosi, kaip išprotėjus.

– Man keltis vos už kelių valandų, o nė neįsivaizduoju ką dėti į lagaminą.

– Tuoj sukrausim tą tavo lagaminą.

– Kad aš nieko neturiu tinkamo kalnams. Ką kraut?

– Eik, pasikuisk mano spintoje, mes gi panašaus sudėjimo, tu tik aukštesnė.

Ir aš kuičiuosi. Ūmai akys užkliūva už vienos suknelės. Ištraukusi parodau ją draugei per vaizdo kamerą.

– O kas, jei rytoj apsirengčiau šita? – suknelė per visą priekį nuo kaklo iki sijono apačios susagstoma metalinėmis spaudėmis. Atrodo ir jaunatviškai, ir kartu elegantiškai.

– Oi, ne. Ten užsegimas… – paprieštarauja Elzė, tada ūmai nutyla ir regis spėju sugauti jos išdykėlišką šypseną, – o žinai, tai puiki suknelė, – pritaria ji, – tik man nelabai tiko. Žinai, tas keistas ilgis iki vidurio blauzdos? Tau bus kaip tik.

Jos padedama pagaliau susidedu lagaminą ir darbui, ir laisvalaikiui kalnuose.

Išsivaliusi dantis nueinu miegoti dešimtą valandą vakaro, o žadintuvą nusistatau trečiai. Taip jaudinuosi, kad kyla klausimas ar šiąnakt išvis sudėsiu bluostą.

***

Pusė penkių, dar tamsi naktis, stoviu gatvėje rankose spausdama nedidelio lagamino rankeną. Kur aš čia veliuosi? Nerimas gniaužia krūtinę. Ir viskas per Elzę. Jei ne jinai, tai ir Šveicarijoj nebūtų manęs. Suskamba telefonas.

– Labas rytas, Smiltjie! – energingai šūkteli Alain, – aš netoliese, leiskis žemyn. O, tu jau čia, jau matau, – atsako pats sau ir pastebiu, kaip tolumoje iš už kampo išsuka vienintelis automobilis tokiu paros metu.

Jam priartėjus, mano viršininkas iššoka lauk, paimdamas lagaminą.

– Prašau, sėskis, jaudiniesi?

Krentu į odinį saloną prisisegdama saugos diržu ir neatsakau.

Laukia daugiau nei dvi valandos kelio. O tada…

– Turi savo bloknotą ir tušinuką? Kai ką sugalvojau.

Tai žinoma, kad jis sugalvojo kažką.

Kavos!

Smiltė

– Alain, daryk, ką nori, aš noriu  kavos.

– Tai, kad mes beveik atvykome.

– Dabar. – Nukertu nesileisdama į diskusiją.

Viršininkas įtariai pažvelgia į mane, tačiau neprieštarauja. Dar kurį laiką pavažiavę ir vos pradėję kilti į kalną sustojame degalinėje.

– Bus bjauri čia ta kava, – dar burbteli man, kai aš jau lipu lauk.

Neatsakau. Aš įpratusi prie nuolat bumbančių vyrų. Kaskart nežinau, ką daryti, kai jie pradeda elgtis maloniai.

Atsikėlus trečią valandą ryto, ne kava man buvo galvoje, tačiau dabar kūnas pradeda reikalauti kofeino ir jaučiu, kad negavusi savo dozės, galiu netyčia nudėt mūsų užsakovą. Išėjusi iš degalinės išsinešu du popierinius kavos puodelius ir pamačiusi medinį suolą pamoju Alain. Koks gražus rytas, kalnai. Noriu dar bent trumpam pasimėgauti aušra ir ryto gaiva. Juk kai atvyksim, bus mano diena sugadinta. Juk žinau, kad taip bus.

Alain priėjęs paima savo puodelį, nugeria gurkšnį ir sėdasi greta.

– Gražiai atrodai šiandien, – sako mesteldamas trumpą žvilgsnį į mano/Elzės suknelę.

– Ko nori? – atsisuku įtariai.

– Tik šiaip pasakiau. Komplimentas.

Įdėmiai žvelgiu į jį, tačiau nusprendžiu nusileisti.

– Ačiū.

Kurį laiką sėdime tylėdami. Matau, kaip moteris prieina prie baldų parduotuvės ir ją atrakina. Viduje užsidega daugybė, žibintų, toršerų ir kitų lempų.

– Kas vyksta tarp tavęs ir Killian? – paklausia tiesmukai, o man kava patenka ne į ta gerklę ir aš labai neelegantiškai užsikosėju.

– Atsiprašau, – sakau, jau praėjus kosuliui, – einu pažiūrėti, ką jie ten parduoda, – burbteliu atsistodama ir nudumiu vidun.

Jau savo ir Killian draugystės niuansų tai aš tikrai nesu nusiteikusi aptarinėti su viršininku. Nei su kuo nors kitu. Vos įžengus pro duris skimbteli varpelis, pranešdamas, kad atėjau.

– Bonjour [sveiki*] – pasisveikina moteris. Aš jai šyptelėjusi linkteliu ir pradedu šniukštinėti. Bet gi ir perkrauta čia viskas. Matau visame tame chaose gražių daiktų, bet jie tiesiog susiplakę su visa visuma. Parduotuvė dviejų aukštų, moteriai parodau pirštu į viršų ir ji man šypteli, – taip, galite eiti, – atsako angliškai, suprasdama, kad turbūt aš ne vietinė. O viršuje dar didesnis chaosas. Išgirstu, kaip ji taip pat užlipa laiptais. – Jei domina, gaminame minkštuosius baldus pagal užsakymą ir turime dar daugiau daiktų iš katalogų, – pradeda pasakoti ji, – aš dar ir dekoratorė.

– Matau, čia pas jus daug gražių dalykėlių. – šypteliu jai, – bet vietos tai jums trūksta.

– Oi, – numoja ranka, – net nežinau ką daryti. Čia labai gera lokacija, beveik visi kas važiuoja į savo chalet [kalnų namelis*] stabteli apsipirkti, ar dovanų, ar sau. Ir jau pripratę, kad mes čia. Vietos trūksta, suprantu, bet nenoriu kraustytis.

Ūmai suskamba durų varpelis apačioje pranešdamas, kad kažkas užėjo vidun.

– Smiltjie? – išgirstu kviečiantį Alain balsą.

– Au, – šūkteliu iš viršaus persisverdama per turėklą.

Tas pakėlęs galvą man šypteli.

– Turim važiuoti, Albertas jau čia.

Killian

– Killian, – pašaukia mama.

Smalsiai pakeliu galvą žiūrėdamas į ją, persimetusią per petį valyklos maišą, kuriame turbūt šiandienos fotosesijai paruošti rūbai.

– Taip? – paklausiu smalsiai.

– Nesusimauk šį kartą, – pagrasina man ir aš neatsakydamas vėl nuleidžiu galvą į kompiuterį, žinodamas, kad ji turi omenyje Smiltės prezentacijos dieną.

– O kur Sofija?

– Tuoj pasirodys, sakė truputį vėluos šiandien.

– Aš negaliu čia visą rytą sėdėti.

– Žinau, mums labai pasisekė, kad turime tave.

– O kur valymo įmonė? Jie prieš valandą turėjo pradėti darbus.

– Akivaizdu, kad ir jie vėluoja.

– Ar man tik atrodo, ar čia niekas negerbia manęs?

– Bent Smiltjie pagarbą jaučia, – taria ji, pasukdama galvą į vitrininį langą žvelgiantį į kiemą.

Pamatęs atvažiuojančius du automobilius atsistoju iš viešbučio priimamojo kėdės ir per automatines duris nueinu jų pasitikti.

Automobilių stovėjimo aikštelėje sustoja du automobiliai, iš vieno išlipa Albertas su fotografu, o iš kito Alain. Tada lėtai prasiveria dar vienos durys ir matau, kaip lėtai iškiša koją apmautą apsmukusiu zomšiniu batu, tada kitą ir išlipa Smiltjie. Nenorom pajuntu, kaip ją išvydus širdis sutvaksi. Kalnų fone ji atrodo dar gražesnė. Jos suknia plaikstosi vėjyje, pirmą kartą matau į uodegą surištą botago ilgumo kasą. Mergina, regis, užsimiršus žvelgia į kalnų viršūnes, o tada lėtai atsuka saulės akiniais padabintą veidą į mane. Neįskaitau jos išraiškos. Nematau akių. Bet sekundėlei liaujuosi kvėpuoti.

Mandagiai nusišypso ir visi pasisveikiname.

– Kavos? – paklausiu ištiesdamas ranką į restorano durų pusę.

– Su malonumu, – apsidžiaugia Albertas.

Smiltė kažką burbteli po nosimi, kad ji neseniai gėrė, bet nesiginčija.

Albertas žengęs žingsnį sustoja, kaip ir visi mes, į priekį praleisdami Smiltjie, kuri pamaiviškai šyptelėjusi praeina iškėlusi galvą.

– Merci messieurs [ačiū ponai*]

Ožys giminaitis

Smiltė

Gerdami kavą, greitai aptariame dienos planą ir, kol laukiame visažistės, Killian pasisiūlo aprodyti viešbutį. Alain priglaudęs telefoną prie ausies eina drauge su mūsų grupe, derėdamasis su spaustuve.

Pamačiusi beveik žmogaus dydžio medinį ožį dideliais raitytais ragais, įtaisytą iškart prie liftų, stabteliu.

– O, Killian, – tariu pašnibždomis, kad girdėtų tik jis, – tavo giminaitis? Kaip iš akies luptas tu.

Jis tik pažiūri į mane mesdamas šaltą žvilgsnį ir visus nusiveda į lauką. Šalia vienas kito du pastatai: viešbutis ir medinis keltuvų statinys.

– Prieš tai čia buvo šeimos namai, – pasakoja mums. Atsisukam į viešbutį, tada vėl į kalną, – senelis savo rankom pjovė medžius, arkliais juos tempė žemyn. Taip išvalė visą pakėlimo trasą iki pat viršaus. O iš nupjautos medienos statė pakeltuvų pastatą, – mosteli į seną nerestauruotą medinį statinį, – ir šeimos namus. Vėliau namus pavertė mažu viešbutuku su keturiais nuomojamais kambariais. Tada mano tėvas pastatė dar didesnį priestatą, ir įrengė dar aštuonis nuomojamus kambarius ir mažytį restoranėlį.

– Kiek dabar kambarių viešbutyje? – paklausiu smalsiai.

– Dvidešimt.

– O kiek restauruoti ir parengti naudojimui? – matau, kaip nusvyra Killian pečiai, – ar bent fotografavimui? – priduriu viltingai.

– Devyni.

– Oi, tai susitvarkysim! – džiaugsmingai šūkteliu.

– Keturi iš jų jau išnuomoti, – tada patyli ir priduria, – kituose jūs apsistosite.

Sustoju, kaip įbesta.

– Tik jau nesitikėk, kad miegosi su manimi viename kambaryje!

Jis blykstelėjęs į mane akimis šypteli:

– Norėtum.

Albertas man meta griežtą žvilgsnį, bet nekomentuoja. Lyg įspėdamas, kad su klientu taip kalbėti negalima, o aš praeidama jį niukteliu petimi.

– Bambeklis.

– Aš nieko nesakiau.

– Bet pagalvojai, – mirkteliu ir jis nusijuokia.

Killian vedasi visus atgal į pastatą ir pasikėlę liftu į viršų apžiūrime kambarius. Viskas šviežiai išdažyta, naujos sunkios užuolaidos, tvarkingai paklotos lovos, balta švari patalynė. Viskas atsiduoda švara ir naujumu. Bet… Apsidairau. Jokio šarmo. Jokios Šveicariškos dvasios, neskaitant to balkonėlio su vaizdu į kalnus, eilinis viešbutis. Taip, visur vyksta statybų darbai, girdisi gręžiamų aparatų garsas, kalimas, vyrų balsai. Nuotraukose to žinoma nesimatys. Bet neįsivaizduoju, kaip susitvarkysime. Vienintelė viešbučio dekoracija – tas medinis ožys/giminaitis, prie įėjimo.

– Leidžiamės į SPA?

Jau žinau, kad SPA nebaigtas tvarkyti, linkteliu be entuziazmo.

O ten net žadą atima. Ir ne gerąją prasme. Viskas uždangstyta balta apsaugine plėvele ir tik žydras baseino vanduo tyvuliuoja.

– Vakar, kaip tik prileidome vandens, – patenkintas pasakoja Killian, tik ten dar nebaigtos dėti plytelės, – parodo į kitą patalpos dalį.

– O čia kas? – smalsiai teiraujasi Albertas rodydamas į plėvelę.

– Kad nepridulkėtų. Čia freska.

– Man atrodo mačiau senose nuotraukose, – taria susimąstydamas. Aš net nosį suraukiu. Nieko panašaus nepamenu.

– Turime dvi pirtis.

– Veikiančias? – pasitikslinu  nekaltai.

– Hamamas veikia.

– Susitvarkysim, – taria mano susirūpinusį veidą stebintis fotografas Arnaud. Šiandien pirmą kartą aš jį matau mūsų komandoje. Žinau, kad geras, Alain visą kelią daug gerų dalykų pripasakojo, bet aš dar nežinau, ar jis man patinka. Girdėjau, kad jis turi kažkiek visos įmonės akcijų, kartu su Alain tėvu ir kūrė verslą kartu, bet Alain tėvas perėmė agentūrą, o Arnaud pasitraukė į fotografavimą.

O kur Alain? Apsidairau ir išgirstu už durų jo balsą. Vis dar “kabo” ant telefono.

Killian pažiūri į laikrodį.

– Kada pasirodys grimerė?

Aš taip pat pasitikslinu kiek valandų telefone.

– Už pusvalandžio.

– Jau turėtume pradėti ruoštis, kur fotografuosime portretus, – susirūpina Arnaud.

– Einam, parodysiu, – pasuka link lifto ir stabteli.

– Aš pasikelsiu su Alain, – tariu eidama link viršininko balso.

– Palauksime jūsų.

– Nereikia, rasim.

Už nugaros išgirstu, kaip užsiveria durys ir parsitempusi už parankės parsivedu viršininką.

– Aš labai atsiprašau, – taria jis, dėdamasis telefoną į kišenę. – Kaip tyčia viskas nesiseka. Samia dar kažkokių nesąmonių pridarė.

Aš net nesureaguoju į jo skundus.

– Alain, aš nežinau, ką mes čia fotografuosim, – tariu tiesmukai baimės kupinas akis įsmeigusi į jį.

– Nesijaudink, viskas bus gerai.

– Kaip nesijaudinti? Ar tu bent apsidairei? Čia statybvietė!

Jis tik nusijuokia.

– Tu visai vaizduotės neturi.

– Turiu, bet ne šitokią!

Mums vos pasikėlus į viršų, vėl suskamba telefonas ir Alain išeina į lauką, o aš pikta staigiai pasisuku į ten, kur manau, kad visi turėtų būti ir žengiu nežiūrėdama pro ožį.

Staiga pasigirsta netikėtas trektrektrektrektrektrektrektrek – atsisagstančių metalinių spaudžių garsas ir aš stoviu tik su apatiniais ir ant pečių kabančiu rūbu, kaip atsilapojusiu vonios chalatu. Bandau paskubomis nesėkmingai siaustis ir pakėlusi akis susitinku nustebusį Killian žvilgsnį.

Puiku. Tik jo man ir betrūko.

Ūmai, lyg judėjimo gebėjimą atgavęs puola šuoliais prie manęs ir sugriebęs įstumia į kažkokią blankią patalpą. Stovim abu sparčiai kvėpuodami ir stebiu, kaip Killian virpančiom rankom bando sugaudyti suknelės atlapus ir mažas metalines spaudes. Sugauna, spaudžia, praslysta, burbteli kažką ir vėl mėgina iš naujo.

Stoviu lyg iš šalies viską stebėdama, pati sau neįtikėtinai rami. Ir negaliu patikėti, kaip toks visada ramus ir savimi pasitikintis Killian ūmai taip susijaudino. Čia dėl manęs? Ar tai todėl, kad galim būti užklupti? Juk galėjo ignoruoti mane su ta atlapa suknia ir palikti tvarkytis pačiai, arba išvis! Galėjo pradėti juoktis! Bet ne, puolė gelbėti. Ir tokia maloni šiluma užlieja krūtinę. Killian…

Švelniai suimu abiem delnais jo virpančias rankas. Stoviu beveik nuoga, bet jaučiuosi taip, kad jam reikia mano nuraminimo ir paguodos.

Jis jau turėjo mano krūtį burnoje, ritinėjo spenelį lūpomis. Kas jam nutiko? Kas pasikeitė po to, kai sužinojo, kad dirbu jo draugui? Killian atsikvepia ir pagaliau pažiūri į akis. Matau, kaip ieško ir tiria žvilgsniu, kaip nusileidžia iki mano lūpų ir vėl susitinka akys. Girdžiu, kaip greitėja mano pačios širdies plakimas, turbūt girdi ir jis.

Ūmai lyg pajutusi savo moterišką galią belaikydama jo delnus uždedu abu sau ant krūtų ir Killian sudejuoja. Švelniai spusteli apglėbdamas ilgais pirštais šonus ir pasuka delnus į jų centrus įstatydamas spenelius, dengiamus permatomos braletės.

– Killian, – ištariu pašnibždomis ir slysteliu rankų dilbiais.

Jis lyg apimtas transo stebi savo plaštakas glamonėdamas mano krūtis, krūtinę, raktikaulius. Kildamas delnais kaklu į viršų apima mano veidą ir linkteli galvą žemyn. Širdis džiaugsmingai krūpteli ir aš vos vos pasistiebiu ant pirštų galiukų, siekdama jo lūpų, ir užmerkiu akis.

Taip ir nesulaukusi bučinio nustebusi atsimerkiu.

Kakta įsiremia į mano kaktą ir Killian sunkiai iškvepia. Nosimi švelniai brūkšteldamas iš vienos pusės per mano nosį, tuomet iš kitos. Stovime taip susiglaudę. Mūsų lūpos beveik liečiasi. Įtampa kyla. Ką aš iškvepiu – jis įkvepia, ką iškvepia jis – įkvepiu aš. Perbraukiu delnais jo pečius ir Killian dar stipriau spustelėjęs mano veidą tarp savo delnų ūmai atsitraukia.

– Velnias. Mes negalime to daryti. Ne taip. Ne čia. Tu dirbi man. Viskas kas buvo iki šiol, po sutarties pasirašymo – baigėsi. Tu priklausai Alain.

– Aš priklausau sau.

– Tu išvarysi mane iš proto! Daugiau laikykis atstumo nuo manęs ir žiūrėk, kad tai, – akimis perbėga mano pusnuogiu kūnu, dengiamu permatomų apatinių ir zomšinių batų iki kelių, – nepasikartotų.

Tada apsisuka ant kulno ir išeidamas paskui save uždaro duris.

Likusi viena pradedu lėtai sagstyti metalines spaudes, besidriekiančias per visą suknelės ilgį.

Tuomet išgirstu balsus:

– Smiltė norėjo apžiūrėti pusryčių restoraną, – išgirstu jo paaiškinimą, – einam, ji sakė tuoj prisijungs, – paragina kažką ir pasigirsta nutolstantys žingsniai.

Suprantu, kad kurį laiką jis tiesiog stovėjo už durų.

Apsidairau kambario prieblandoje. Pro sunkias užuolaidas, jų tarpuose vos skverbiasi šviesa vidun ir aš įžiūriu tvarkingai išrikiuotus stalus.