11 dalis

Dabar toks istorijos vidurys, kur vyksta labai daug ir nebeišeina visko sudėti čia, tad yra teksto, kuris čia nebepakliūna, nes liko jau visai nedaug dalių, o norisi papasakoti tiek daug. Labai lauksiu komentarų apie tas vietas, kuriose, jūsų manymu, kažko norisi daugiau, kur galėčiau išsiplėsti dar labiau, o gal kažkas per greitai rutuliojasi? Be galo ačiū skaitantiems <333

*Jakūbas su Milana nusprendė pavakarieniauti prieš grįžtant į viešbutį*

Liepos šešiolikta diena. Šeštadienis

Jakub

Atvykome į mano išrinktą restoraną, maloni padavėja pasodino mus prie pat lango ir uždegė žvakę. Negalėjo būti romantiškiau, bet negi užpūsiu… Milana nuo pat pietų atrodė svajinga, niekaip negaliu išmesti jos replikų pasakytų šuniukui parke iš galvos. Ar iš tikrųjų taip galvoja ir jaučiasi? Ar kažkas negerai su jos sužadėtiniu? Juk negalėtų norėti pabėgti dėl manęs, tai būtų kvaila, juk gerai žino, kad turiu žmoną, o ir taip mūsų juk niekas nesieja… Išskyrus tą trauką, kuri, norėčiau tikėti, tik laikina ir tik iš mano pusės.

Padavėja buvo be galo maloni ispanė, kuri kalbėjo vokiškai ir vadino mus “miela pora”, bet nė karto jos nepataisiau. Visą vakarienę su Milana prasijuokėm, prajuokavom ir pasakojom vienas kitam apie savo vaikystes, kurios nors ir iš skirtingų valstybių, buvo nepaprastai panašios. Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo jos akių ir tos liepsnos, žaidžiančios jose. Jos šypsena, plaukai, humoras ir juokas, žinau, kad klimpstu gilyn su kiekviena minute praleista su ja ir, kad ir kaip stengiausi priešintis, buvo tik blogiau. Kaskart mintyse pagalvojus, kad tai tik darbas, ji tik kolegė, tai tik verslo kelionė, aš turiu žmoną, turiu savo nuostabiąją Eve, mano ranka nevalingai artinosi link Milanos ir aš sugniaužęs stiklinę vandens susitvardydavau. Turėjau išlikti profesionalus, privalau susilaikyti.

Pasibaigus vakarienei, likusią atkarpą kelio iki viešbučio pabaigėme eiti pėsčiomis.

– Rytoj tik sekmadienis, eisiu bent vienam gėrimui į terasą… nori prisijungti? – netikėtai ir laisvai išpyškino ji.

– Gerai… aš tik pasidėsiu savo kuprinę su kompiuteriu ir pakilsiu į viršų…

– Sutarta, susitinkam viršui už poros minučių, kuris pirmas – užims stalelį, – šyptelėjo ji ir mes patraukėm skirtingais keliais.

Milana

Žiūriu į jį, nueinantį koridoriumi, ir jaučiu ramumą, kurios jau ilgą laiką nejaučiu būdama su niekuo kitu. Kalbėdamasi su juo nebijau pasakyti nieko. Žinau, kad neįžeisiu, o jei pasakysiu kažką ne taip, žinau, kad niekada nesupyks arba bent jau nelaikys užslėpto pykčio ar pavydo, kuris vėliau prasiveržia kerštu lovoje… ar dar kur nors. Jis susituokęs. Žinau. Žinau. Bet ar tai svarbu? – Ne.

Svarbiausia čia ne aš ir Jakūbas ir tai, kad, man atrodo, aš pamečiau dėl jo galvą, svarbiausia yra tai, kad jo netikėtas atsiradimas mano gyvenime, padėjo suvokti mano tikruosius jausmus Maiklui…

Man atrodo, mane tuoj ištiks panikos priepuolis… Pirmą kartą tai sau pripažinau, taip, tikrai pamečiau dėl jo galvą… Šūdas, mano kvėpavimas pradėjo tankėti, turiu iš čia išeiti. Įėjusi į liftą ir nuskubėjusi į savo kambarį atsidariau langą ir keletą kartų giliai ir ramiai įkvėpiau.

Jakub

Jos dar nebuvo, tad atsisėdau terasoje, užimdamas stalelį. Aplink būriavosi žmonės, dauguma jų vis dar dėvėjo kostiumus. Nors ir šeštadienis, kaip ir aš pats, atėjau su marškiniais po šiandienos susitikimo, buvo karšta, tad švarką palikau kambaryje. Už poros minučių pastebėjau Milaną prie baro, ji man pamojo ir nupirkusi gėrimus atėjo.

– Štai jums vienas alaus, pone, – žaismingai įteikusi man buteliuką alaus, atsisėdo į krėslą priešais.

– Ačiū. Nuostabus vakaras, kaip ir visa vasara, – parodžiau į giedrą dangų ranka. Milana atšlijo į kėdę ir užvertė akis.

– Tikrai taip, nežinojau, kad vidurys Europos turi tokias šiltas, ilgas vasaras, – atsiduso ji, lyg apgailestaudama.

– Būtum žinojus, būtum anksčiau atsikrausčiusi?

– Gal…– ir atsitiesusi šyptelėjo, nežinau, kas sukosi jos galvoje, bet ji pirmą kartą atrodė nepaprastai atsipalaidavusi. – Ačiū, beje, už palaikymą ir pasitikėjimą susitikime šiandien, – pridūrė ji.

– Na kaip kitaip, juk esam komanda, o tu nereali darbuotoja, – kokio velnio reikėjo nuskambėti taip oficialiai…

– Haha, ačiū, stengiuosi, – turbūt nenorėdama mūsų pokalbiui pasukti darbo tema, ji pakomentavo, kad gaila, jog viešbučio baras neturėjo pilstomo alaus ir jokio gero vyno.

Prie mūsų, pasiteiraudami ar gali naudotis dviem kėdėmis ir mažu staliuku, prisėdo du vyrai. Po keleto minučių nejaukaus gurkšnojimo ir klausymosi, kaip šie įnirtingai diskutuoja vokiečių kalba, Milana, pakilusi nuo krėslo, nuėjo link terasos krašto. Gaivus vėjas šaižė plaukus, o miestas mirguliavo it pašėlęs – nuostabus, romantiškas vaizdas… Priėjau prie jos ir atsirėmiau alkūnėmis į turėklą..

– Žinai, Jakub… – pradėjo ji ir man nutirpo kūnas, jos balso tonas buvo ne toks, kaip visada…

– Tu man patinki… Taip patinki, kad aš net buvau supanikavus, nežinodama, ką toliau turėčiau daryti su savo gyvenimu, – jos veidą padengė plati šypsena, o aš sustingęs nesakiau nieko, tik žiūrėjau kažkur į vieną tašką. Turbūt pamatė mano sutrikusį veidą ir nusijuokė.

– Nesijaudink, Jakub… – ji nulenkė galvą, o aš vis dar tylėjau, sapnuote nesapnavau, kad kada nors išgirsiu šiuos žodžius iš jos lūpų…

– Aš labai norėčiau būti padėtyje, kurioje galėtumėm vienas kitam duoti šansą… bet žinau, kad esam abu įsipareigoję, tu turi žmoną, aš sužadėtinį… gaila, kad nesusipažinom daug anksčiau, – atsiduso ji. – Man ilgą laiką trūko oro ir aš nežinojau ką daryti, bet dabar žinau, – Ji atsisuko, aš žiūrėjau į ją bijodamas pajudėti. Negaliu pripažinti, kad jaučiuosi lygiai taip pat… tiesiog negaliu…

– Nebijok, – staiga pasakė ji žiūrėdama į mane ir nusibraukdama plaukus sau nuo veido. – Nieko nedarysiu, – vėl švelni šypsena užliejo jos ramų veidą ir ji vėl pasisuko į miestą, o aš nuleidau galvą nebegalėdamas į ją žiūrėti.

– Bet žinai ką man davė mūsų pažintis? – ji dar kartą pasisuko į mane, bet aš nejudėjau ir ji tęsė toliau. – Visų pirma, tai privertė pažvelgti į mano santykius iš šalies ir suprasti, ko aš tikrai nenoriu. Tad visai nesvarbu, ar aš ir tu kada nors būsim kartu, svarbiausia, jog dabar tvirtai žinau, kad nenoriu likti su žmogumi, su kuriuo esu dabar. Tik tavo dėka aš tai supratau ir tikiuosi, kad laiku…

– Bet ką tu kalbi, juk jūs jau susižadėję, planuojat vestuves… – nežinojau kaip reaguoti į visą šią informaciją…

– Taip, žinau… bet aš to nenoriu, nenoriu jokių vestuvių… nenoriu nieko…

Liepos dvidešimt antra diena. Penktadienis

Milana

Pasibaigė dar viena savaitė sunkaus darbo. Su padidėjusia komanda darbas sekasi puikiai. Jakūbas padeda spręsti bet kokius komunikacijos klausimus, juk niekada prieš tai neturėjau savo komandos ir dar tokios didelės.

Dvi savaitės su juo, kad ir dirbant, buvo nepaprastai malonios. Laukdavau kiekvienų pusryčių kartu, nelaukdavau kiekvieno vakaro, kai reikdavo atsisveikinti. Bet apie vakarą ant terasos nei vienas daugiau nebeužsiminėm. Nebuvo apie ką daugiau diskutuoti. Aš juk neprašiau skirtis su žmona, neprašiau būti su manimi, tai bus jo sprendimas, aš tik buvau jam dėkinga, kad mes susipažinom.

– Iki, Milana, susitiksime kitą savaitę, – Jakub priėjęs pabučiavo mane į skruostą, kaip elgiasi draugai Čekijoje, tik mes prieš tai to nedarydavom, juk buvom tik kolegos… bet jo ranka uždėta man ant nugaros ir švelnus prisilietimas prie mano skruosto vertė visas kūno ląsteles sujusti.

– Iki… Smagaus savaitgalio… – ir jis neatsisukdamas įsiliejo į minią.

O dabar namo.

– Sveikas, Maiklai, aš namie…

– Ooo Milana, sveika, kaip seniai matyta, kaip tau sekasi! – mane pasitiko šūksniai. Kambaryje sėdėjo Maiklas, sesuo ir jo tėvai. Maiklas pašoko.

– Sveika, Milana, brangioji mano, – ir suspaudęs tvirtai pabučiavo. – Mes turime labai gerų žinių, tėvai mums dovanoja mūsų vestuvių šventę viešbutyje už Prahos! Balandžio 22 dieną!

– Aš be žado, – išskėčiau rankas, mano širdis rodėsi iššoks iš krūtinės. – Tai nuostabu! – Apsikabinau būsimą vyrą ir nuėjau padėkoti uošviams.

– Matot, juk sakiau, kad bus patenkinta! – Džiaugsmingai sušuko Maiklas.

– Aš tik nesitikėjau, kad taip gretai, man dar reikia susirasti suknelę…

– Spėsi, juk suknelei susitaupiusi irgi turi, teks tik išsirinkti.

– Na taip, tik neturėjau laiko pasižvalgyti po parduotuves, visa vasara užimta.

– Taip, žinau, bet turim jau vietą, kur švęsime, tad rugsėjį galėsi pradėti ieškoti suknelės. Kaip aš džiaugiuosi, mažute, – ir vėl paėmė mane į savo rankas su šypsena iki ausų.

– Gal po mažą taurelę? – pakilusi paklausė visų Miroslava.

– Ne. Geriau kavos arba arbatos, manau, mums pats laikas nebegerti, – ir priėjęs apkabino mane per pečius ir pabučiavo į viršugalvį.

– Aš paruošiu, – nusišypsojau visiems ir išėjau į virtuvę. Užkaičiau vandens ir nuėjau į vonią. Šaltu vandeniu nusiploviau veidą ir grįžusi pradėjau ruošti visiems karštuosius gėrimus.

Maiklas išlydėjo tėvus, o aš greitai peržvelgiau visus savo emailus, ieškodama vieno. Radau –  mūsų ofiso kelionių agentės su prisegtais traukinio bilietais kitai savaitei. Išvykstame trečiadienį, nes savaitgalį man ir Jakūbui vėl reikės pasilikti susitikimui su viešbučio tinklo prezidentu. Laikas skriejo pernelyg greitai.

Užsitrenkė lauko durys ir grįžo Maiklas, vis dar geros nuotaikos. Visą savaitę palaikėm normalų ryšį, su trumpom žinutėm ir skambučiais, jau buvo susitaikęs su faktu, kad praėjusį savaitgalį nebuvau grįžusi ir buvo pasiruošęs, kad turėsiu išvykti ir vėl.

– Tai patiko pilis-viešbutis? – iš koridoriaus sušuko jis.

– Aha, būtų buvę fainiau, jei būtumėm galėję patys išsirinkti arba bent jau matę nuotrauką, prieš sutinkant su pasiūlymu, – plaudama indus surikau atgal. Jutau kaip jis tyliai prisėlino iš už nugaros.

– Tu neturi tam laiko, pati žinai. Ką turėjau daryti? Neleisti? Viskas ir taip jau užsakyta ir tai buvo staigmena. Turėtum džiaugtis, kad viskas padaryta už tave, net piršto nepajudinai, – paskutinius žodžius sušvokštė man į ausį priversdamas kaklo odą pašiurpti. Norėjau atsikirsti sakydama, kad pats pajudino lygiai tiek pat pirštų kiek ir aš, tik zyzė labiau, bet ar buvo verta?

– Žinoma, atsiprašau, esu be galo dėkinga tavo tėvams, – nusišypsojau atsisukdama ir pabučiuodama jį į skruostą, po bučinio jo rūškanas veidas šiek tiek prašviesėjo.

– Ir tik draugiškas priminimas, neįsižeisk, bet kitą kartą, kai ateis mano tėvai į svečius, imk tuos puodelius, kuriuos jie dovanojo mūsų sužadėtuvių proga, o ne bet kokius, pirktus turguj, gerai? – Jaučiau kaip mano šnervės plečiasi ir man kyla noras šveisti plaunamą lėkštę į sieną.

– Gerai, nepagalvojau, taip sujaudinai su staigmena, – melas po melo… Ar aš anksčiau nepastebėdavau šitų jo replikų ar tik dabar pasidarė blogiau? – O kaip dėl kvietimų? Dabar juk jau galėsim išsiųsti, kadangi turim datą ir vietą, taip? – kiek galėdama linksmiau paklausiau jo gailėdamasi klausimo, bet nežinodama kaip kitaip sušvelninti vakarą, kad nebūtų blogiau.

– Aah taip, – priėjęs sugriebė mano veidą į rankas ir įspaudė bučinį. – Susiskambinsiu su viešbučiu susitarti dėl laiko ir galėsim siųsti, – šypsodamasis paėmė rankšluostį ir pradėjo sausinti lėkštes.

– Puiku…

– Jau žinai, kada keliausi į Austriją kitą savaitę?

– Mhm, pirmadienį po pietų, imsiu lagaminą su savim ir iškart keliausiu į darbą, – neatsisukdama pasakiau.

– Na gerai, gaila, kad tiek dirbi ir sakei, kad dabar savaitgalį vėl negrįši?

– Mhm… atsiprašau…

– Nieko tokio, svarbiausia, kad jau turim vietą vestuvėms, – padėjęs lėkštę su rankšluostėliu į šalį priėjo iš už nugaros ir pradėjo bučiuoti mane į kaklą. Apkabino ir viena ranka pradėjo slysti gilyn į džinsus.

– Atsiprašau, negalėtų būti blogesnio laiko, man mėnesinės – prasidėjo traukinyje, – šis ištraukė ranką, pakštelėjo man į žandą ir išėjo iš virtuvės. Piktai nužvelgiau numestą rankšluostį su pusiau sausa lėkšte ant spintelės. Juk ir per mėnesines galima užsiimti žaidimais.

– [POKŠT]

– Kas čia buvo?! – pasigirdo susirūpinęs Maiklo balsas iš svetainės ir skubūs žingsniai.

– Nieko. Nemačiau, kad buvai palikęs lėkštę rankšluostyje, siekiau rankšluosčio ir numečiau lėkštę – viskas gerai, – atsitūpusi rinkau šukes.

– Ok, būk atsargesnė kitą kartą, – ir dingo į kitą kambarį.

Suvirpėjo rankos. Buvau besuspaudžianti šukę rankose, bet pagalvojau, kad dėl jo man žalotis neverta.