11 dalis

Kelionė

Praėjo 20 minučių, o aš vis dar stoviu degalinėje ir strateguoju, ką daryti toliau. Galėjau parašyti Artūrui, kad labas, ar gali mane paimti nuo X lokacijos, tačiau vos tik Inesa su Kasparu nuvažiavo, jam atrašiau visai ką kita.

Labas, labai tavęs pasiilgau. Lauksiu : )

Labai tavęs pasiilgau? PASIILGAU? Kas per nesąmonė…

Kodėl aš esu tokia kvaila? Jau ir taip aišku, kad Artūras man nieko neatrašys, nes žinutėje neuždaviau jokio klausimo. Greičiausiai dabar jis pasirašinėja kokius nors svarbius popierius ar užbaigia stambų verslo sandorį, todėl man parašė. Nori atšvęsti. Su manimi. Mano namuose, nes galvoja, kad aš ten ir esu.

Kokia kvailė!

Nuo Vilniaus ribų buvau nutolusi 6 kilometrus. Bent jau taip rodė navigacija telefone, bet nuojauta kužda, kad tai yra klaida. Labiausiai man nerimą kėlė faktas, kad nespėsiu laiku grįžti namo ir persirengti. Medvilniniai rausvi šortai ir juoda palaidinė neatrodė labai gundančiai. Plius, smirdėjau prakaitu, kurį, manau, paspartino ir faktas, kad žiauriai nervinausi. Labai nenorėjau taksi vairuotojui palikti 25 Eurų ir 60 centų. Kodėl tiek daug už tokią sąlyginai trumpą kelionę?

Praėjo penkios minutės. Kantrybės visai neturėjau. Porą kartų apėjau degalinės teritoriją. Turbūt mane apsaugos darbuotojai tuoj vys lauk, nes palaikys laisvo elgesio mergele, belaukiančia pravažiuojančių fūristų. O jų čia buvo daug. Penkios sunkiasvorės transporto priemonės stovėjo degalinės teritorijos pakraštyje. Po poros minučių įsuko ir šeštasis vilkikas su lietuviškais numeriais. Ir, aišku, važiavo manęs link.

– Panele, gal ieškote kompanijos? – sušuko sustojęs apžėlęs vyriškis, kuris, spėju, yra Artūro bendraamžis, bet realybėje atrodo kaip jo tėvas.

Nieko jam nesakiau. Pagriebiau ant žemės gulėjusią kuprinę ir sparčiu žingsniu nuskubėjau link degalinės. Labai išsigandau to neaiškaus diedo.

Viduje buvo maloniai vėsu. Prie pat įėjimo stovėjo ryškiaspalviai šalti šerbetinių gėrimų aparatai. Oranžinė spalva patraukė akį, užsimaniau jo paragauti. Aišku, kol pyliau gėrimą į plastikinę stiklinę, į vidų atėjo mane kalbinęs vairuotojas. Pajutusi jo gašlų žvilgnį net nusipurčiau. Fui fui fui.

Pasitraukiau toliau nuo įėjimo, kad taip nekrisčiau šlykščiam vyrui į akis. Apžėlusi barzda, turbūt nesiskuto penkias savaites. Girdėjau, kai gan garsiai klausinėjo kasininkės apie cigaretes, o ši raukėsi į jį žiūrėdama. Spėju, kad vyriškis siaubingai smirda. Gerai, kad bent aš nieko neužuodžiu.

Kai jo rankose atsidūrė banko kortelė, supratau, kad tuoj pasišalins iš degalinės ir grįš į savo ratuotus namus.

Man irgi reikėjo namo. Artūras turbūt jau važiuoja manęs link, kol aš slapstausi nuo fūristo.

Vyriškis pagaliau išėjo. Iškart įgavau daugiau drąsos ir nuėjau link kasos susimokėti už gėrimą. Ten dar užuodžiau aštrų vyrišką kvapą. Fu.

Laiko, kaip ir mano pinigų banko sąskaitoje, lieka vis mažiau. Teks kviestis taksi, nors to nelabai norėjau. Dabar teks mokėti 30 Eurų ir 79 centus. Kodėl aš to nepadariau anksčiau? Ir kodėl kelionė su kiekviena minute vis brangsta?

Taksistas atvažiavo gana greitai. 25 minutės iki susitikimo su Artūru. Tikrai nespėsiu laiku grįžti namo, o dėl to esu pati ir kalta. Kodėl aš taip ilgai delsiau?

Automobilyje buvo vėsu. Įjungtas kondicionierius gaivino orą. Iškart atsipalaidavau ir perkroviau smegenis. Grįžus namo palįsiu po šaltu dušu. Būsiu pakankamai atvėsusi, todėl galėsiu ant kūno užsimesti Šarūno dovanotą chalatą metinių proga. Su juo atrodysiu labai gerai.

– Jūsų labai gražus vardas, panele Ūlėna, – staiga mano svarstymus, ar reikia plauti galvą, sudrumstė taksi vairuotojas. Prie vairo buvo jaunas vaikinas, gal kokių 20 metų.

Nežinojau, ką jam ir atsakyti. Jeigu atvirai, net nenorėjau su juo ir kalbėti. Ir iš kur jis žino mano vardą? Ar mato per programėlę? Žvilgtelėjau į telefoną ir aš. Mano vairuotojo vardas Jonas. Visiškai jam netinka, labiau man primena Gvidą ar Rapolą.

Jis net nebuvo mano skonio. Įdegusi oda, juodi tankūs plaukai. Aptempti balti marškinėliai išryškino jo raumenis, kurie nebuvo labai įspūdingi. Sakyčiau, Jonas neseniai pradėjo sportuoti, todėl dar neturi kuo didžiuotis.

– Žinau žinau, unikalus vardas. Mama pamatė jį ant antkapio iškaltą ir sugalvojo mane taip pavadinti, – nenoromis paaiškinau vardo kilmę.

Vaikinas, atrodo, tik dar labiau susidomėjo manimi ir kalbėjo toliau:

– Oho, kaip įdomu! Ar žinai ką tavo vardas reiškia? Mano vardas Jonas, nelabai įspūdingas vardas, palyginus su taviškiu.

Stebėjau pro langą besikeičiančius vaizdus. Tuoj būsiu netoli namų.

– Nežinau, ką reiškia… Ir nenoriu žinoti… – kiek primiršusi vaikino klausimą atsakiau.

Kelionę tęsėme tyloje. Vėl pradėjau galvoje dėliotis planą, ką darysiu grįžusi namo. Pasidžiaugiau, kad bent prieš išvažiuodama susitvarkiau, todėl neteks raudonuoti prieš Artūrą, pamačius netvarką.

Likus paskutiniesiems kilometrams iki namų, Jonas įjungė radijo imtuvą. Pasigirdo kažkokia nesąmonė. Na gerai, galbūt muzika nebuvo tokia prasta, tik mano nervai negalėjo atlaikyti tokios įtampos. Turbūt Artūras jau laukia prie namų, o aš dar važiuoju. Net kairioji akis pradėjo trūkčioti. Įtampa darė savo – labai bijojau pavėluoti.

– Panele Ūlėna, gal kada norėtumėte su manimi išgerti šaltos kavos? – vos tik mums sustojus penkiaaukščio namo kieme, paklausė vairuotojas Jonas.

Akimis ieškojau žalio Porsche, tačiau jo niekur neradau. Matyt Artūras dar kelyje.

– Sorry, turiu vaikiną, bet ačiū už kelionę, gero vakaro, – greitai atsisveikinau ir pabėgau iš automobilio. Dabar norėjau tik kuo greičiau atsidurti duše ir gaiviai kvepėti.

Dar niekada taip greitai nebuvau užlipusi į 5 aukštą. Kadangi lipdama laiptais pamiršau kvėpuoti, dabar jaučiausi taip, lyg tuoj tuoj per gerklę išbėgs visas tas šaltas šerbetas, kurį taip godžiai gėriau sėdėdama taksi.

Aš namuose. Pagaliau. Greitai nusirengiau ir prieš eidama į dušą, parašiau Artūrui.

Kur tu? Ar greitai būsi?

Gerai, kad jis vėluoja. Bent spėsiu išsimaudyti po šaltu vandeniu ir šiek tiek atvėsiu.

Ledinio vandens srovė atgaivino perkaitusį kūną. Dievulėliau, kaip tai malonu! Pastaroji valanda mane visiškai išsunkė. Atrodo, taip ilgai laukiau Artūro žinutės ir vos tik ją gavusi, visiškai pamečiau protą. Ar tai reiškia, kad aš jį įsimylėjau? Galbūt. Juk jis beprotiškai simpatiškas vyras, dėl kurio, manau, verta pasistengti. Aišku, aš jį menkai pažįstu ir net per pirmą mūsų pasimatymą mažai su juo ir tekalbėjau, tačiau kažkuo jis mane traukia. Matyt, veikia vasaros kerai, karštas oras ir vienatvė, prie kurios vis dar negaliu priprasti.

Aš nenoriu būti viena.

Šaltas vanduo vėl sugrąžino mane į realybę. Bet kurią akimirką gali pasirodyti Artūras. O gal mes vėl kažkur kitur važiuosime? Kol jo nėra, reikia parašyti mamai, kad negrįšiu. Turbūt cepelinai jau verda puode.

Telefone švietė žinutė. Nuo Artūro.

Šiandien neatvažiuosiu.

Pala pala… Skaitau dar kartą.

Šiandien neatvažiuosiu.

Nesupratau kas ką tik įvyko. Jis neatvažiuos? Kodėl?

Galvoje pradėjo cypti, lyg senas televizorius būtų pabaigęs rodyti vakarinę televizijos programą. Net nežinojau, ką daryti toliau. Jis tikrai neatvažiuos? Reikia jo paklausti.

Šiandien neatvažiuosiu.

Jis mane apgavo. Išdūrė svolačius. Ką jis dabar veikia? Jau norėjau atrašyti su galybe klaustukų, tačiau mane išgąsdino gauta nauja žinutė. Rašė pažįstamas nežinomas numeris.

Kale, nelįsk prie mano vyro. Jeigu sugalvosi su juo susitikti, perrėšiu tau gerklę.

Rašė Rasa. Jiedu susitaikė, matyt todėl Artūrui manęs jau nereikia. Dabar jis dulkina savo vis dar teisėtą žmoną, kuri prieš kelias savaites ieškojo kas jį galėtų suvilioti. Šlykštynė.

Kodėl man taip nesiseka?