10 dalis

Henrikas. Kraujas.

Negaliu žiūrėti, kaip Gediminas laiko glėbyje Urtę. Norėčiau prieiti ir išplėšti ją iš purvinų rankų. Jis greičiausiai nepasikeitė per tuos metus, taip ir liko lovelasas skrendantis pasidulkinti nuo vienos gėlelės ant kitos. Pykstu ant jos, kad leidžiasi jo liečiama, kai ką tik buvo mano rankose ir aš tikrai jutau chemiją tarp mūsų. Na, bet žinoma, nieko nebuvo, aš tik draugiškai pagelbėjau, o su Gediminu ji juk leido visą vakarą… Gal Urtei tikrai jis patinka? Raumeningas kūnas, platūs pečiai… Imu pavydėti Gediminui, senam pažįstamui, kuris šiandien prisigėręs virto paskutiniu moliu. Jam negalima gerti, tą žinom dar nuo mokyklos laikų. Nepaisant to, tas Molio Motiejus glaudžia merginą, kurios aš taip geidžiu.

Dabar jis akimis nagrinėja Urtės, t. y. mano džemperį ir garantuoju, tuoj atlėks kumštis man į veidą, mat pyktis įsirėžęs jo veide, nes ant džemperio parašyta „Kauno klinikos“. Gediminas negali pakęsti net mažiausios konkurencijos, o ypač mano. Mokykloje buvo tokia Ievutė, kurią jis buvo beviltiškai įsimylėjęs, o Ievutei patikau aš, mes su ja turėjom daug bendro, abu norėjome ir abu tapome gydytojais (kaip vėliau sužinojau). Kurį laiką mes su Ieva draugavome ta vaikiška, naivia draugyste, bet paskui išsiskyrėm, nes ji išsikėlė į Klaipėdą, o likusį darbą atliko atstumas. Kol mes draugavom, kelis kartus buvo supjaustyta mano dviračio padanga. Buvau tikras, kad tai Gedimino darbas, bet to jam niekad nesakiau, nes žinojau, kaip jam skauda, kad ji su manimi. Toks gyvenimas, kartais mes mylim tą, kurie myli kitą… Ir tas kitas dažnai būna, deja, tavo draugas.

– Urte, – taria Gediminas, – tau patinka lopai?

– Kas čia pas tave per klausimai?

– Neišsisukinėk, normalus gi klausimas. Įsivaizduok, yra du labai faini bičai, bet vienas turi prabangų BMW ir savo verslą, o kitas – tik sumautą dviratį ir valdišką atlyginimą. Kurį pasirinktum? – na žinoma, dabar Gediminas nori pasipuikuoti prieš Urtę savo absurdiškai brangiu BMW automobiliu su vardiniais numeriais ir pažeminti mane, bet nepavyks, aš žinau savo vertę. Aišku, labai įdomu, kaip jis mato mane iš šono, tegu… Pradeda imti pyktis ant jo, juk mes buvom šiokiais tokiais draugais kažkada, bet laikausi. Jis visada toks buvo. Gerai, kol gerai, bet kai interesai susipjauna, jo ginklas yra kitų žeminimas.

Urte pagaliau išsineria iš Gedimino rankų ir prieš išeidama taria:

– Pavargau, paieškosiu Kristinos, kad parodytų mano lovą ir eisiu miegoti, – nenoriu, kad ji išeitų, noriu būti su ja, matyti bent jos šešėlį, man to pakaktų, bet negaliu prie visų maldauti. – O dėl pasirinkimo, Gediminai… Tai juk akivaizdu, – ir tas molis visas išsišiepia triumfuodamas ir įsispokso man į akis.

– Kas akivaizdu? – pasitikslina išsiviepęs ir užtikrintas savo pergale.

– Kad per mažai informacijos, tie faktai dar nieko nepasako, – ištaria žodžius, kurie paglosto mano širdį ir išeina. Stebiu ją nueinančią, kaip jos šlapi plaukai paliko tamsų dryžį mano džemperyje. Tikrai vėsoka, bet žinojimas, kad džemperis šildo ją, mane kaitina. Kokia ji nuostabi, aš noriu jos… dar labiau.

Sunkiai, bet girdžiu, kaip kiek tolėliau nuo mūsų kalbasi Urtė su Kristina.

– Kur mes miegosim? – užklausia Urtė.

– Antram aukšte, prie dušo, – atsako Kristinos balsas. – Nebijok, miegosim dviese.

– Tikiuosi, kad neateis koks apgirtęs didysis jūrų vėplys, – sukikena ir aš nusišypsau, kaip ji gražiai pavadino Gediminą.

Urtė nueina miegoti, o Kristina dar neskuba ir prisijungia prie kelių panelių, rūkančias elektronines cigaretes. Aš negaliu nurimti, kaip noriu būti su Urte, žinau, ji bus ten viena, bet kaip nueiti pas ją Gediminui nematant? Gi dabar jis seka kiekvieną mano judesį.

Vos spėju atsisukti į draugų būrį, kai pamatau tiesiai prieš akis atlekiantį grėsmingą kumštį. Nuo smūgio vos susilaikau nenugriuvęs aukštielninkas. Jaučiu didžiulį skausmą nosies srityje. Po sekundės atsitokėju. Nuojauta manęs neapgavo. Gediminas… Regiu, kaip Norkus su Bubneliu jau užlaužę rankas jį tempia link ežero. Ne, skandinti už tai jo nereikia… Išsigandusios prie manęs pripuola Kristina ir kitos merginos, bet aš duodu suprasti, kad man viskas gerai.

– O, velnias, tau iš nosies bėga kraujas, – kažkuri pasako ir aš pasitikrinu. Tikrai, kraujas teka gana stipriai, bet aš juk gydytojas. Nuleidžiu akis – mano marškinėliai visi kruvini, kaip iš siaubo filmo. Ir iš kur pas mane tiek kraujo?

– Ačiū merginos, man viskas gerai, – bandau sulaikyti kraujavimą. Jaučiu, kaip delnas prisipila kraujo. Nusivelku marškinėlius, pasidarau gniužulą ir užsidedu ant nosies. – Man tikrai viskas gerai… Tik reikia kriauklės apsiprausti.

– Antro aukšto duše yra kriauklė, ūkinis muilas, švarūs rankšluosčiai lentynėlėje, viskas, ko tau reikia, – išberia susirūpinusi Kristina ir matau, kokiu žvilgsniu ji nužvelgia mano nuogą kūną. Pasidaro truputį nejauku.

– Ačiū.

– Gal palydėti?

– Ne, – nusijuokiu, – man tikrai viskas gerai. Čia tokie neužaugusių berniukų žaidimai.

– Tai dėl ko susimušėte? – pasidomi ji.

– Nepasidalinome mašinėle… – ir nueinu į namą. Neturiu noro niekam aiškinti…

Stoviu prie kriauklės priešais veidrodį, regiu savo atvaizdą. Kraujavimas liovėsi, nosis nuo smūgio paraudusi. Dar kartą perpilu šaltu vandeniu veidą ir krūtinę. Paimu muilą ir imu skalbti savo vienintelius marškinėlius. Visai gerai sekasi, kraujo dėmės išsiplovė. Gerai išgręžiu, išpurtau ir bandau užsivilkti juos vėl, bet greit atsisakau minties. Šlapias drabužis ant kūno nėra malonu. Reikėtų iš kažko pasiskolinti marškinėlius arba… Taip, arba reikėtų susigrąžinti savo džemperį.

Prisimenu, kad Urtė turi miegoti kambaryje prie dušo. Pusnuogis prieinu prie tų durų ir man ima kalti širdis. Šūdas, kodėl aš taip jaudinuosi? Man reikia tik paprašyti savo džemperio, kurio jai, greičiausiai, jau seniai nebereikia. Tyliai pabeldžiu į duris ir giliai įkvepiu. Laukiu. Nenoriu eiti vidun ir ją išgąsdinti. Gal ji jau miega, o gal ji visai ne čia? Dar kartą pabeldžiu.

Lėtai prasiveria durys ir išvystu nuostabaus grožio išblyškusį, nustebusi veidą. Kaip norėčiau ją apkabinti, įsikniaubti į plaukus, pajusti tų gundančių lūpų skonį… Ji vis dar su mano džemperiu! Šiluma užgula krūtinę. Aš jai tikrai patinku. Viduje nusišypsau kaip mažas vaikas.

– Labas, – liūdnai šypteliu.

– Kas nutiko? – išplečia akis ir lėtai ima apžiūrinėti mane nuo viršugalvio žemyn. Jos žvilgsnis slysta kaklu, pečiais, nuoga krūtine ir jaučiu, kaip mano kvėpavimas pagilėja. Nepaklusnus mažasis draugužis įsitempia ir šviesos greičiu tampa Vytautu Didžiuoju, bei atsiremia į kelnes, lyg pasiruošęs puolimui. Šūdas! Šūdas! Šūdas! Raminkis, karžygy, neišgąsdink jos, juk aš ne gyvulys… Ji tai pastebi, bet visai neišsigąsta, tik akimis nusišypso ir greitai pakelia akis. Protinga mergaitė. Atsargiai perbraukia mano panosę kelis kartus ir ant jos švelnių pirštų matau savo kraują. Pasirodo, dar ne visai sustabdžiau kraujavimą. Kaip man pasisekė… Paimu jos pirštus ir valau nuo jų savo raudoną skystį. Mes žiūrim vienas į kitą, abu kaip apduję, pirštai glaustosi, trinasi.

– Atsitrenkiau į stulpą, – šypteliu ir ji iš karto supranta, kad meluoju. Stebiu duobutes jos skruostuose ir negaliu atsigėrėti. Nepatraukiu rankos, vis dar valau kraują nuo jos dieviškų pirštų, nors jo seniai nebesimato. O, Dieve, kaip trokštu šios moters, jos švelni oda išvarys mane iš proto. Apkabinu ją per liemenį ir paeinu porą žingsnių į priekį, ji atgal. Trinkteli durys už nugaros. Atsiremiu į duris, prisitraukiu ją prie savęs. Mes tamsiame kambaryje. Tik ji ir aš, ir mūsų karštas kvėpavimas. Mūsų krūtinės liečiasi, jaučiu, kaip jos iškvepiamas oras šildo man veidą. Mano vyriškumas remiasi į ją ir tikisi laimingos pabaigos. Pavadinčiau jį optimistu. Ji ne tokia.

– Tu pusnuogis, tikriausiai šalta, – sukužda šypsodamasi puse lūpų. Atsitraukusi užtrauktuką nusivelka džemperį ir bando uždėti jį man ant pečių. Suima juokas, ji dabar kartoja mane prie ežero. Kokia ji šelmė… Paimu džemperį ir nusviedžiu tolyn.

– Man reikia tavo šilumos, – sušnibždu ir sukišu pirštus į jos plaukus. Ji užsimerkia, lengvai suaimanuoja ir pabučiuoju abi jos akis. Stovim apsvaigę, viduje viskas dega. Staiga ji atsimerkia.

– Tau reikia nusimauti kelnes ir apatinius, – aš nustembu. – Tu juk matei mane nuogą, man reikia atsirevanšuoti, – tyliai pasako ir imame kikenti.

– Aš tikrai nesipriešinsiu ir leisiu viską padaryti tau, – atsakau ir švelniai įkandu į apatinę lūpą. Tada lūpomis paliečiu jos burną ir nedrąsiai pabučiuoju. Ji atsako tuo pačiu ir netrukus mūsų lūpų jau nebeįmanoma atplėšti. Mano liežuvis įslysta į jos burną, nutirpstu iš malonumo. Liežuviai ima mylėtis, kūnas užsiliepsnoja. Nuverčiu ją į lovą ant nugaros, užgulu, bet rankomis laikau savo kūną, kad neprispausčiau ir stebiu, kaip jos krūtinė kilnojasi, veidas įkaitęs. Lenkiuosi vėl bučiuot, tik staiga išvystu kaip kraujo lašas užtyška Urtei ant veido. – Velnias, – susikeikiu ir nusiritu nuo jos. – Matai, man tiek pastangų reikėjo tave pabučiuoti, kad net prakaitas virto krauju.

Ji nusišypso plačiai, pasivalo ranka kraujo lašelį ir greitai susiranda servetėlę. Atsigula ant pilvo prie manęs ir švelniai ima valyti mano kruviną nosį. Kiekvienas prisilietimas mane jaudina, kiekvienas prisilietimas lyg dovana. Mes godžiai žiūrim vienas į kitą ir ūmai nebeatlaikom atstumo. Mūsų burnos susitinka ir susilieja į pražūtingą bučinį. Nebesvarbu ta nosis ar lašantis kraujas, Gedimino pavydas, kad ji buvo mano pacientė, o aš gydytojas… Niekas nebesvarbu. Mes dabar norim tik vienas kito.