10 dalis

Liepos trylikta diena. Trečiadienis

Jakub

Pramerkiu akis ant veido jausdamas saulės spindulius. Pasisekė, viešbučio kambarys buvo trisdešimtame aukšte, nuostabus vaizdas į Vieną. Vakar vakare turėjo atvykti ir Milana. Įdomu, kuriame aukšte ji apsistojo.

Sunkiai apsiverčiu lovoje. Paimu telefoną nuo stalelio – 6:59, neleidžiu žadintuvui suskambėti ir pats jį išjungiu. Patenkintas, kad atsikėliau pats, atsisėdu lovoje rąžydamasis. Nesvarbu, kad buvo septinta ryto, saulė spigino pro langą kaitindama visą kambarį.

Pusnuogis priėjau prie lango ir įsistebeilijau į miestą po kojomis. Mane ramino rytai ir tekanti saulė. Nauja diena, nauja pradžia ir nauji iššūkiai – viskas spinduliavo nauja viltimi, kad šiandien gali nutikti kažkas nepakartojamo ir nuostabaus. Žiūrėdamas į bundantį miestą galvojau apie tai, kiek dar žmonių miega, kiek bunda, ką jie veiks šiandien. Eis į darbą? Ves vaikus į mokyklą? Gal kam nors šiandien bus geriausia arba blogiausia diena gyvenime? Nusipurčiau, nenorėjau apsunkinti savęs egzistencinėmis mintimis nuo pat ryto. Bet šis savaitgalis SPA su Eve neišėjo man iš galvos. Kai pasiūliau jai romantišką savaitgalį, ji be galo apsidžiaugė, bet vos nuvažiavus į viešbutį pradėjo skųstis, kaip jai skauda galva ir kad nueis tik į masažą ir daugiau niekur. Paplaukiojęs baseine ir grįžęs radau ją jau miegančią. Kritau ant žemės ir pradėjau daryti atsispaudimus.

– Vienas, du, trys, keturi… – ir taip mažai laiko praleidžiu su ja, o dar ir visą romantišką savaitgalį praleidome beveik atskirai…

– Dvylika, trylika, keturiolika… – O Milana, ar jie taip pat išvyko romantiškam savaitgaliui?

– Septyniolika, aštuoniolika… – Kokio velnio tas mūlas atėjo jos pasitikti stotyje?

– Dvidešimt, dvidešimt vienas… – Žinau, kad jie susižadėję ir jis gali daryti ką nori, bet kokio velnio?

– Dvidešimt penki, dvidešimt šeši… – Ir Evė, atrodo, ta, kuriai nerūpėjo mokslai, dabar mokosi be perstojo ir niekam daugiau nebeturi jėgų ir laiko.

– Trisdešimt, trisdešimt vienas… – aš irgi pavargęs, kiekvieną dieną dirbu iki išnaktų, bet laiko ir jėgų savo mylimam žmogui randu…

– Trisdešimt septyni… – Ar ateis ji šį rytą pusryčių..?

– Keturiasdešimt, keturiasdešimt vienas… – Lauke karšta, gal vėl ateis su suknele..?

– Keturiasdešimt devyni, penkiasdešimt… – Tas narcizas Kristianas šiandien irgi pasirodys darbe, kokio velnio jam čia reikėjo vilktis, vis tiek jis čia tik dėl vaizdo ir gero viešbučio…

– Šešiasdešimt, šešiasdešimt vienas… – Šiandien arba rytoj gal išeis ištrūkti vakarienei tik su Milana…

– Šešiasdešimt septyni… – Ji vienintelė, su kuria galima normaliai praleisti laiką ir ramiai užbaigti vakarą…

– Septyniasdešimt penki… septyniasdešimt šeši… – Nors aną kartą mūsų vakaras užsibaigė visai netikėtai…

– Aštuoniasdešimt du… – Aaa, negalėjau pakęsti to mulkio vis nužiūrinčio ją nuo galvos iki kojų…

– Aštuoniasdešimt šeši, septyni, aštuoni, devyni… – Sušikti maitvanagiai…

– Devyniasdešimt. Vienas, du… – viskas gerai, taip daugiau nepasikartos, o ir ne mano reikalas, tik paslaugą jai padariau…

– Devyniasdešimt aštuoni, devyni, – ji man nerūpi!

– Šimtas, šūdas! – Rankos tirtėjo, apsiverčiau ant nugaros. Rekordas, kurio nesiekiau.

Iškart pasijutau lengvesnis. Dabar dušas ir pusryčiai.

Milana

Kaip nekenčiau pusryčiauti viešbučiuose, kuriuose dar neteko lankytis. Visa ta naujovė kėlė tokį nerimą, geriau jau būčiau likusi be pusryčių. Bet už pusryčius jau sumokėta, o egzistuodama iki pietų be pusryčių – kelčiau pavojų žmonijai.

Gerai, ne taip jau ir blogai, vokiškai pasisveikinau su padavėju prie įėjimo, nurodžiau kambario numerį ir šis mane praleido į salę su maistu ir stalais. Čia ir prasideda visas nerimas. Niekada nebūdavau tikra, ar pirmiausia turiu užsiimti stalą ar pasiimti kavą, ar galiu valgyti, ką noriu ar turiu pasiimti kažką tam tikra tvarka. Stovėjau eilėje prie kavos, visi grūdosi, dauguma su kostiumais, greičiausiai verslo kelionėse, kaip ir aš.

Neramiai dairiausi aplinkui ieškodama tuščio stalelio, vienas po kito visi būdavo paimti man bežiūrint. Na kodėl man tai būdavo taip nepatogu. Atsisagsčiau marškinėlių sagtį. Įsipylusi kavos ir pasiėmusi kruasaną su uogiene atsisukau į baisiąją salę, pilną žmonių ir užimtų stalų. Šūdas. Labiausiai ko nenorėjau, tai prašyti prisijungti prie kokio kostiumuoto tipelio. Gal vertėtų dar pastoviniuoti ir apsimesti, kad dairausi daugiau maisto? Bet tada kava pradės vėsti…

– Labas rytas, šiandien ankstyva, – kūną perliejo šiluma, maloniausias balsas kokį tik galėjau šiuo metu išgirsti…

– Jakub, – išsišiepiau, neslėpdama palengvėjimo. Jis rankose laikė kavos puodelį ir šypsojosi žvelgdamas man į akis. – Labas rytas, nerandu laisvo staliuko, – iškart prisipažinau nusimesdama naštą nuo pečių.

– Einam, surasim ką nors, – Jakūbas nedvejodamas pasisuko ir aš nusekiau paskui jo baltus marškinius į visą rytinę sumaištį. Jis skynėsi pro žmones, nerasdamas nei vieno tuščio staliuko ir kai jau galvojau kad apsisuks, jis tiesiog išėjo į terasą.

– Daug geriau, ar ne? – pravėręs duris ir demonstratyviai įkvėpęs gaivaus ryto oro tarė jis. Čia iškart stojo tyla ir šurmulys pasiliko už mūsų. Buvo keletas užimtų staliukų, bet užtektinai vietos ir mums.

– O taip, – šyptelėjau jam ir šis, parodęs man rankos mostu rinktis, kur noriu sėstis, pasitraukė į šalį. Nuėjau prie staliuko arčiausiai terasos krašto. Padėjau kruasaną su lėkštute ir pasiėmusi kavą priėjau prie turėklų.

– Wow! Koks vaizdas, – buvo sunku nesistebėti, miestas driekėsi iki pat horizonto. Priėjęs Jakūbas siurbtelėjo savo kavos.

– Tikrai nuostabus, – ir daugiau nieko nesakęs įsistebeilijo į tolį.

– Tu čia jau nuo pirmadienio ryto?

– Sekmadienio vakaro, deja, – nežymiai šyptelėjęs apsisuko ir atsisėdo į vieną iš krėslų.

– Tai šis vaizdas tau jau ne naujiena tuomet? – prisijungiau užimdama kitą krėslą šalia.

– Ne, bet kiekvieną rytą atima žadą, – svajingai tarė jis. Kaip gera buvo jį matyti.

– Kuriame aukšte tavo kambarys? – netikėtai paklausė jis.

– Ketvirtame, o tavo? – dvejodama, ar turiu tęsti šį keistai pasisukusį pokalbį paklausiau aš.

– Trisdešimtame…

– Ah, tik todėl, kad esi programos lyderis, ar ne? – pašaipiai pakomentavau tepdama uogienę ant kruasano.

– Ha ha, nežinau, gal buvo daugiau likusių laisvų kambarių, tu juk atvykai vėliau, – jo šypsena…

– Nori? – pasiūliau pusę kruasano, kurį ką tik padengiau džemu.

– Duok man tą pusę, be džemo, – drąsiai paprašė jis. Mūsų pokalbiai darėsi vis paprastesni, su kiekviena diena jaučiausi jam artimesnė ir mane tai be proto gąsdino. Paėmiau kitą pusę kruasano ir ištiesiau jam nepakeldama akių.

– Atnešiu dar, matau, kad sudvejojai dalindamasi, – išsišiepė jis imdamas iš manęs puselę.

– Ai, Jakub… – Net nežinojau, ką norėjau tuo pasakyti, jis tiesiog buvo – žavus… nenulaikiau šypsenos. Žinojau, kad norėjo paklausti, “ką?” – “ką turi omeny, vadindama mane mano vardu?” bet tik šyptelėjo patenkintas. Ir gerai… Nebūčiau turėjusi atsakymo.

Liepos šešiolikta diena. Šeštadienis

Milana

Susitikome su viešbučių prezidentu ir vice-prezidentu penkių žvaigždučių viešbutyje, kuriame jie buvo apsistoję. Turėjome dvi valandas pristatyti projekto planą, progresą ir programos prototipą. Jie liko sužavėti mūsų darbu, davė keletą pastabų kuriamai programai ir norėjo susitikti už poros savaičių dar kartą.

– Ačiū, ačiū abiems, mes susiskambinsim su Honza ir pranešim jam, kad esam patenkinti padarytu progresu, – šypsodamiesi vyrai spaudė mums abiems rankas.

– Viešbučio bare galit pasiimti po gėrimą, visgi savaitgalis, pasakykit, kad uždėtų ant Dietrich Weber sąskaitos ir nesirūpinkit, ačiū, kad atėjot savaitgalį – ir abu pamoję dingo atgal į susitikimų kambarį.

– Aaa, pavyko! – šypsodamasi iš palengvėjimo prispaudžiau ranką sau prie krūtinės.

– Dabar jau tikrai savaitgalis, šaunuolė, buvai nereali. Laisvai gali daryti prezentacijas, Honza daug prarado anksčiau tavęs nepaaukštinęs.

– Ką jau čia, bet ačiū, – patenkinta savimi, priėmiau komplimentą. Be jokių trikdžių pristačiau prototipą ir gebėjau paaiškinti technines dalis ir atsakyti į užduotus klausimus, kol Jakūbas vėliau aptarinėjo viso projekto planą, biudžetą ir išteklius. – Abu šauniai susitvarkėm, Honza bus patenkintas.

– Tikrai bus, aš jam tik greit paskambinsiu pasakyti, kad viskas praėjo šauniai ir nėra dėl ko nerimauti, gali eiti prie baro užimti mums vietas, aš tuoj, – dėdamasis telefoną prie ausies pasakė Jakūbas ir pasiliko prie baro įėjimo. Aš patraukiau tiesiai prie žavaus barmeno su varlyte, velnias, kokie jie iščiustyti visi. Mane pasveikino tobula šypsena ir ištiesė gėrimų menu prieš pat nosį.

– Neatsiliepia, – sugrįžęs Jakūbas atsisėdo šalia. – Nieko prieš, jei greit paskambinsiu savo žmonai, žadėjau jai pranešti, kaip seksis susitikimas.

– Žinoma, skambink, – toliau skenavau platų kokteilių pasirinkimą. Sakiau Maiklui, kad dirbsiu visą dieną, neskubėjau su juo susisiekti.

– Irgi neatsiliepia, – nusivylusiai tarė jis ir pakėlęs antakius į mane, lyg pats dėl savęs apgailestaudamas, pradėjo dairytis menu. Priėjęs barmenas iškart ištiesė jam antrą. O jie tikrai pastebi viską.

– Danke, – tyliai tarė jis ir įniko į kokteilių sąrašą. – ar jau išsirinkai, ką gersi?

– Mhm, sex in the trunk.

– Rimtai, yra toks kokteilis? – pradėjo maniškai žiūrėti sąrašą.

– Ne, šiaip sugalvojau pajuokauti, toks susikrimtęs pasirodei, kad niekas neatsako į tavo skambučius, – šyptelėjau per meniu viršų. – Gal visi nori tau duoti savaitgalį, kurio tikrai nusipelnei, džiaukis, kad niekas neskambinėja.

–  Ha ha, gal ir gerai. O tu niekam neskambinsi?

– Ne, – jaučiu, laukia paaiškinimo. – Mano telefonas ant skrydžio rėžimo.

– Aaa, – lyg klausiamai nutęsė jis, bet aš visai nenorėjau pradėti jam pasakoti asmeninių santykių istorijų. Nebuvo ko pasakoti.

– Ok, aš išrinksiu tau kokteilį, o tu išrink man, – staiga pasiūlė jis.

– Gerai, darosi įdomu, – įsipatoginau kėdėje. Barmenas priėjo ir paklausė ką norėtumėm užsisakyti.

– Mai Tai šiai damai, – parodė į mane Jakūbas.

– Ir Porn Star Martini šiam džentelmenui, – aš be išraiškos veide atidaviau meniu besišypsančiam barmenui, o Jakūbas pradėjo nepatogiai juoktis.

– Ką tokį? – mačiau, kaip kaista jo žandai, jo veidas buvo žodžiais nenupasakojamas.

– Norėjai, kad išrinkčiau tau kokteilį, tai išrinkau, – vėl ramiai pasakiau, žiūrėdama kažkur tarp daugybės butelių gėrimų lentynose.

– Nu gerai, pažiūrėsim, kas čia per kokteilis bus, – toliau krizendamas Jakūbas persibraukė rankomis veidą.

Po keletos minučių grįžęs barmenas su dviem kokteiliais pastatė juos prieš mus.

– Pamiršau, mūsų gėrimus apmokės ponas Weber Dietrich, – pasakiau atsiminusi ir barmenas mandagiai linktelėjęs paliko mus vienus.

– Prost! – Abu lėtai sudaužę stiklinėmis siurbtelėjom vienas kito išrinktų gėrimų.

– WOW, geras, man labai patinka! – sužavėta kokteilio gaivumu pritariau jo pasirinkimui.

– Na šitas irgi labai neblogas, – šypsodamasis patvirtino Jakūbas.

– Džiaugiuosi, kad patinka, – patenkinta žiūrėjau kaip jis mėgaujasi savo martiniu, leisdama fantazijai skrieti nevaldomai. Nebegalėjau sau padėti. Visur mačiau tik jį – tobulą veidą, kūną, šypseną ir akis. Kad ir kaip norėjau apie jį taip negalvoti, nebegalėjau susivaldyti, kad ir kaip stengiausi.

– Maiklas negali pakęsti, kad turi vienas planuoti vestuves, – beveik ištuštėjus savo taurei išpyliau žirnius į prieš tai nutylėtą klausimą.

– […]

– Tai pasakiau, kad dirbsiu visą dieną ir įjungiau skrydžio rėžimą. Tingiu aiškintis dėl tokių pačių nesąmonių, kas kartą, kai kalbame telefonu. Norėjau pailsėti nuo visų planavimų, ir taip užtektinai visko vyksta darbe, juk net savaitgalį turėjome pasilikti, o kur dar visas šventės planavimas.

– Žinoma, juk visi turim pailsėti, – pritariamai linktelėjo jis ir daugiau nieko nebeklausė.

Jakub

Po linksmų kokteilių išėjom į gatvę. Nusprendėm grįžti į viešbutį pasivaikščiodami per parką. Buvo per graži diena praleisti ją už lango.

Su Milana buvo be proto lengva kalbėtis, net nežinau, apie ką mes kalbėjom visą tą laiką, tiesiog kalbam ir girdisi juokas ir klausimas, ir vėl juokas, kažkokia istorija iš vaikystės. Kas tik nori, regis pažįstam vienas kitą jau metų metus ir dabar tiesiog pasakojam vienas kitam ką praleidom.

Mums linksmai bepliurpiant prie mūsų pribėgo nedidelis šuniukas.

– Oo, labas, mažyli, ką tu čia veiki? – Milana nieko nelaukdama pasilenkė ir puolė prie šuniuko, kuris spurdėdamas pradėjo ją kandžioti ir muistytis. – Oi, koks tu mielas, ką čia veiki vienas? – šis pradėjo šokinėti ir laižyti jai visą veidą, ši vėl jį niurkė, o jis vėl jai pradėjo kandžioti rankas. Tas vaizdas tirpdė mano širdį, kokie jie du atrodė laimingi. Pūkuotukas nenustygo vietoje, pasilenkiau prie jo ir šis bematant savo mažais dantukais kibo man į rankas.

– Koks jis žaismingas, bet kur tavo šeimininkai? – nesitikėdamas atsakymo paklausiau. Mūsų rankos mylavo šuniuką ir vis netyčia susiliesdavo, širdis plakė vis greičiau, atsitraukiau ir atsistojau apsidairyti, ar nesimato šeimininkų.

– Aš būsiu tavo šeimininkė, nes mes vienas kitam patinkam, taip? – ši toliau žaidė su šuniuku, nekreipdama jokio dėmesio į aplinkinį pasaulį, atrodė, tik jiedu du čia ir dabar egzistuoja.

– Bet tu ir pavadžio neturi, – pasilenkęs patikrinti, ar tarp jo kudlų nėra kokio antkaklio vėl atsitiesiau atgal, žvalgydamasis ar niekas neatbėga.

– Aš ir norėčiau neturėti pavadžio, – lyg tarp kitko, pro sukąstus dantis, žaismingai kalbėdama šuniukui ištarė Milana, lyg manęs čia nebūtų buvę. Ar gerai išgirdau?

– Viskas bus gerai, rasim tavo šeimininkus, mažyti, – ši pasiėmė jį į glėbį ir atsistojo šalia manęs.

– Štai ir jie, man atrodo, – parodžiau pirštu į iš už krūmų pasirodžiusias mažą mergaitę ir jos mamą, bėgančias link mūsų su tabaluojančiu pavadžiu ir apykakle rankoje.

– Tai pasprukai, nenaudėli, protingas šuniukas, – garsiai sušnabždėjo jam į ausį Milana.