10 dalis

– Mergaitės! – nulydėjęs akimis peršlapusį nusiminusį jaunąjį kaimyną, jojantį per pilies vartus ir įsitikinęs, kad sargybiniai nenuleidžia nuo jo akių, kunigaikštis Gausmys atsisuko į dukras.

Šios neramiai susižvalgė. Tėvo balsas buvo griežtas ir žadėjo pylą.

– Kaip atsitiko, jog pamiršote taisykles? Priminsiu – draudžiama pilies viduje ar kieme sukelti ugnį, žemės griūtį ir audros debesis! Taip pat draudžiama užkasinėti gyvus žmones kieme! Pilėnai paskui bijos čia gyventi, prisigalvos vaiduoklių ar dar ko nors. Savo išpuoliu išgąsdinote žmones.

– Atsiprašome, tėveli, – švelniai ištarė Gundė ir trys merginos nunėrė akis, klausydamos barimo, tikras atgailos ir paklusnumo įsikūnijimas.

– Mes tik labai supykome už Airilę, – Leitė piktai suspaudė lūpas, šiek tiek sugadindama nuolankios dukros įspūdį.

– O žmonėms patiko, kad paspirginome tą… – sumurmėjo Eisra, išmintingai nurydama keiksmą.

Gausmys nepatenkintas trūksmingai atsiduso, nusiteikęs šį kartą neleisti šioms nenaudėlėms  išmušti jo iš vėžių. Jau ir taip dažniausiai jos išsisuka nuo pelnytos tėviškos bausmės, nutaisydamos švelnius veidelius ir apskritas lyg pelėdžiukų akis. Jo nenuoramos dukros kuo puikiausiai žino, kaip jį nuginkluoti, o jis kiekvieną kartą pasiduoda.

Ir pažiūrėkite, kuo tai baigėsi! Jo vyresnėlė pati nudrožė pas vyrą, praleido ten naktį, visiškai negalvodama apie pasekmes. Ir dar kokį vyrą! Nesutaikomą tėvo priešą!

Todėl nuo šiol dukras jis auklės griežtai.

– Ką jūs sau galvojote, kas jus apsėdo? – užsivedė bartis kunigaikštis ir nenurimo net pajutęs glostančią ranką. Piktai atsisuko į žmoną. – Neužstok jų! Matai, kuo tai baigiasi?

– Tai aš joms liepiau taip pasielgti, – švelniai ištarė Žygintė.

Gausmys netikėdamas įsmeigė piktą žvilgsnį į žmoną, bandydamas suprasti, ar tik ji nemeluoja, saugodama dukras nuo jo pykčio.

– Galit eiti, mergaitės, – ištarė Žygintė, nenuleisdamas akių nuo vyro. Antrą kartą kartoti nereikėjo. Merginos griebėsi už sijonų ir nesitarusios bėgte pasileido į pirtį. Reikėjo aptarti viską, kas įvyko, kuo toliau nuo smalsių pilėnų ausų.

– Kad tave Pikuolis nujotų, kokio bieso taip padarei?! – pratrūko Gaumys, jau visai netekęs kantrybės.

– Norėjau apsaugoti Dakotą, kad tu išlėkęs nenuritintum kalaviju jam galvos.

– Jis to nusipelnė! Ir dar išdrįso čia pasirodyti!

– Arba kad kuris nors sargybinis nepaleistų į jį strėlės. Juk buvo atkišta bent trisdešimt lankų.

– Nesuprantu, kur bėda? Kartoju, jis to nusipelnė.

– Ir norėjau parodyti jiems abiems, Dakotui ir Skomantui, su kuo jie susidūrė. Su kokia galia. Kad pagarbiau elgtųsi su mūsų mergaite.

Gausmys dar labiau įpyko, šį kartą todėl, kad nerado ką atsakyti į tokį pareiškimą. Kol atitoko ir įtariai prisimerkė.

– Geriausiai Dakotui mūsų galią būtų parodęs kalavijas! Ir kokiam galui rodyti jam, su kuo jis susidūrė? Viskas baigta, Airilė teka už Skomanto.

– Airilė Dakotui jaučia ypatingus jausmus. Ar jie bus kartu, ar ne, nenorėjau, kad pamatytų jį žūstant.

Kunigaikštis atsiduso ir uždėjęs ranką žmonai ant nugaros, pasuko ją į pilį.

– Ką nori išgirsti? – vis dar piktai, tačiau jau rimdamas paklausė. – Tu teisi. Pasakyk man, raganėle, ar su visom bus taip sunku ieškant vyro?

Žygintė nusijuokė, bet jos juokas buvo nelinksmas.

——

Kol pasiekė savo žemių ribas, Dakotas visai sušalo. Sumautas ledinis balandžio vėjas košė kiaurai jo šlapius drabužius ir sustiręs į ragą vyras svarstė, ar tik to vėjo jam nesiunčia viena pažįstama ragana. O gal visos keturios? Pala, juk jų yra penkios, nereikia pamiršti kunigaikštienės.

Taip pasvarsčius, reikėtų džiaugtis, kad laimingai išsisuko. Paimti žmoną iš tokios šeimos!

Tačiau jis nesidžiaugė, tik prisiminęs pasipūtusią Skomanto šypseną, urzgė visą kelią lyg vilkas.

– Kunigaikšti, tu gyvas! – Linkaus balsas buvo pilnas palengvėjimo. Jis su dar keliais vyrais laukė, kaip buvo įsakęs Dakotas, prie žemių ribų. Rizikuoti savo galva dėl moters Dakotas norėjo vienas. Pamatęs, kad jo valdovas visas permirkęs ir dreba, Linkus ištiesė jam savo apsiaustą. – Kas atsitiko? Gausmys užvožė tau kibirą su vandeniu ant galvos? Ar Dovinės upe bandei prie pilies priplaukti?

Dakotas niūriai dėbtelėjo, tačiau dėkingas užsimetė ant pečių šiltą vilnonį audinį. Jo vyrai džiūgavo iš palengvėjimo, tiesą pasakius, nė vienas beveik nesitikėjo sulaukti kunigaikščio gyvo. Tik pastarasis visai nemanė, kad jo žygis pasisekė. Kaip ten Gausmys sakė – „Nerasi ramybės nei dieną, nei naktį“? Dakotas žinojo, kad Airilės tėvas nemelavo ir tuščiai negąsdino.

– Neplaukiau upe ir ne Gausmys mane užpuolė, – niūriai suburbėjo. – Jo dukros.

– Mergaitės? – nustebo Linkus.

– Velnio neštos raganos, štai kas jos! Užkūrė man tikrą pirtį.

– Ir kunigaikštytė Airilė?

– Ji mane išgelbėjo, – atsiduso Dakotas.

– Tai viskas gerai? Susitarei dėl jos? Bus vestuvės?

– O, vestuvės bus! Tik ne mano. Ji iškeliavo su Skomantu. Bus jo žmona, – Dakotas griežė dantimis.

– Bet sakei, kunigaikštytė išgelbėjo tave ? Ar tu taip lengvai ją atiduosi?

– O ką man daryti? – suriaumojo Dakotas. – Pats matei, ką ji gali! Susidorojo su dešimčia vyrų. O jos seserys! Negali prievarta vesti raganos. O ji pyksta. Labai ant manęs pyksta.

– Ką ji sakė?

Dakotas pritilo, vėl prieš akis matydamas ją, iki skausmo gražią, lediniu veidu žvelgiančią tiesiai į jį ir atsisveikinančią. Sakančią, kad tada mėgino susirasti jį iš – meilės? Susižavėjimo? Kaip paprasta mergina. Ir kad niekada jo neužbūrė (na, jis tikrai galėtų su tuo pasiginčyti). Ir kad niekada jo neužburs. Nenaudos ant jo kerų.

Dakotas staigiai sustabdė žirgą ir Linkus ir dar keli lydintys vyrai nustebę atsisuko

– Ji sakė, kad nenaudos savo galių ant manęs. Tiesą sakant, davė žodį. Kuo skubiau į pilį! Surinksim vyrus, mačiau, kokio dydžio jų palyda. Atsiimsiu, tai, kas priklauso man! – Ir galingai paragino savo žirgą visu greičiu.

—-

Trys dienos kelionės Airilei kaip reikiant atsibodo. Ji buvo pratusi laisvai lakstyti po miškus ištisas dienas, tad nuo sėdėjimo ant nepatogaus vežimo suolo, kad ir paminkštinto pagalvėle, jai gėlė visą kūną. Ji norėjo joti Piečiu, tačiau Skomantas, kažkodėl, nenorėjo apie tai net girdėti. Jo nuotaka, kaip ir priklauso, atvyks į pilį išpuoštame vežime, griežtai nukirto kunigaikštis. Pats Skomantas labai greitai iš vežimo persėdo ant žirgo. Regis, sėdėti greta būsimosios žmonos kunigaikštis norėjo tik kol nutolo šios gimtieji namai. Dar daugiau, Airilei atrodė, kad ir joti jai neleidžiama tik todėl, kad ji nebūtų arti jo. Po truputį Airilė pradėjo suprasti, kad  nutikimo su Dakotu Skomantas nesiruošia nei pamiršti, nei atleisti.

Tačiau jos būsimajam vyrui dėl kažkokios priežasties reikėjo vesti moterį, turinčią raganiškų galių.

Tris dienas vienui viena kratydamasi vežime per duobėtus kelius, upių brastas ir kalvas, Airilė turėjo laiko pagalvoti. Ji be proto ilgėjosi tėvų, o dar labiau seserų. viską būtų atidavusi, kad galėtų su jomis pasikalbėti.

Naktis Dakoto pilyje dabar jai atrodė susapnuota. Jų susitikimas buvo toks trumpas, ryškus, tačiau nieko nepakeitė. Ji, kaip ir planuota, vis tiek taps Skomanto žmona. Davė jam žodį, o savo žodžio Airilė laikėsi šventai. Šį dalyką mama buvo tvirtai įkalusi jai į galvą. Jei ragana sulaužo priesaiką, pasekmės būna labai rimtos. Todėl ji stengsis būti kaip įmanoma geresnė žmona Skomantui ir gal jis kada nors pamirš, jog buvo pažemintas ir turėjo vesti suterštą nuotaką.

Iš nelinksmų godų Airilę pažadino užplūdęs netikėtas nerimas, jis sklido iš pilvo aukštyn krūtine ir į gerklę. Pamiršusi niūrias mintis apie praeitį ir ateitį ji greitai apsidairė. Kažkas ne taip. Kažkas… blogai. Pavojus!

– Atsargiai! – riktelėjo ji, atsistodama vežime. Aplink lėtai ant žirgų judantys vyrai griebėsi ginklų ir ėmė dairytis, tik nieko nepamatė. – Pavojus!

– Koks pavojus, kunigaikštyte? – paklausė vienas karys.

– Nežinau, tik jaučiu, jog kažkas įvyks!

Vyrai skeptiškai nužvelgė susijaudinusią jauną moterį. Kiek besidairė, jie aplinkui nieko pavojingo nematė.

– Pranešiu kunigaikščiui, – burbtelėjo karys. Jis nujojo į vilkstinės priekį ieškoti Skomanto. Tačiau šiam dar nespėjus priartėti prie Airilės vežimo, pasigirdo tylūs lyg bitės dūgztelėjimai. Priekyje ir gale vilkstinės pradėjo dejuoti vyrai ir kristi nuo žirgų, pakirsti lyg iš niekur atskriejusių strėlių.

– Užpuolimas! – suriko Skomantas. – Gintis! Kunigaikštyte, gulk ant vežimo…

Skomantas nespėjo užbaigti, žiūrėdamas į Airilę prarado brangią akimirką, neprisidengė ir jo paties šoną pervėrė strėlė. Dar spėjo pamatyti iš už tankių medžių išnyrančius raitus priešininkus. Jų buvo daug, atkišę į priekį skydus ir kalavijus, rėkdami jie puolė į priekį. Skomantas dar bandė atkišti į priekį skydą, tačiau neišlaikęs, aptemus sąmonei, šlumštelėjo nuo žirgo žemėn.

Airilė nė neketino slėptis. Atsisukusi į priešininkus ji ištiesė rankas ir pasiruošė gintis. Ėmė kilti vėjas, kažkur tolumoje sugrumėjo griaustinis. Ji užsimerkė, kaupdama galias, o kai atsimerkė, aiktelėjo, jos ištiestos rankos pradėjo drebėti.

Įsmeigęs akis tiesiai į ją artyn jojo Dakotas. Pamatęs jos karingą stovėseną sustabdė žirgą, laukdamas viesulo. Tačiau mergina lėtai nuleido virpančias rankas, o Dakotas išsišiepė, supratęs, jog ji laikysis žodžio ir paragino žirgą pirmyn.

Airilė karšligiškai apsidairė. Skomanto kariai dar kovėsi, tačiau jėgų persvara aiškiai buvo ne jų pusėje. Pats Skomantas gulėjo ant žemės be gyvybės ženklų. Dakoto pergalinga šypsena greitai dingo, greitais žirgo šuoliais mažinant atstumą tarp jų, jo veidą nuplieskė pyktis. Trumpai pasvarsčiusi, ar nereikėtų griebtis kalavijo, vis tik nusprendė kitaip. Šoko per kitą vežimo pusę ir puolė bėgti į mišką. Dakotui nespėjus prijoti jau dingo tarp medžių ir krūmų. Miškas šioje vietoje buvo tankus, tačiau ne nepraeinamas brūzgynas, bėgti sekėsi gerai, tankmė ją gerai paslėpė. Ir ji bėgo, sugriebusi sijonus į rankas, kad nekibtų už medžių šaknų, klupdama ir dusdama skuodė, kol burnoje pradėjo jausti metalo skonį, širdis išsipūtė ir nebetilpo į krūtinę, užspausdama plaučius, gerklę ir ausis. Jau buvo gerokai nutolusi, todėl leido sau stabtelėti. Atsirėmė nugara į seno ąžuolo kamieną, užsimerkė ir susiėmusi už krūtinės, stengėsi atgauti kvapą. Visai netoli trakštelėjo šakelė, išsigandusi ji atmerkė akis ir susidūrė su veriančiu mėlynu žvilgsniu.

– Jau prisibėgiojai? – ramiai paklausė Dakotas. Instinktyviai ji norėjo pulti tolyn, tačiau suprato, kad pasprukti nepavyks, todėl vėl atsirėmė į medį. Didžiulė neteisybė buvo tai, kad tas bjaurybė net neatrodė neuždusęs.

Neskubėdamas, apskaičiuotais žingsniais vyras priėjo artyn ir atsirėmė delnais abipus Airilės galvos. Palenkė veidą artyn ir ji pikta nusisuko.

– Ko tau iš manęs reikia? – sušnypštė, vis dar sunkiai besikilnojančia krūtine. – Išvijai mane, sakei, nenori matyti. Kodėl dabar nepalieki ramybėje?

– Tu pažadėjai tapti mano žmona. – Jis dar priartėjo, jų krūtinės beveik lietėsi. Keista, jei po bėgimo mišku Dakotas neužduso, tai dabar pradėjo tankiau alsuoti, lyg atkartodamas jos įkvėpimus. Airilė įspraudė rankas tarp jų ir pamėgino vyrą nustumti.

– Netiesa, aš daviau žodį Skomantui!

– Na, aš tave nuo jo išlaisvinau, – šaltai ištarė Dakotas.

Įsiutusi Airilė pradėjo būgnyti jį kumščiais, kur papuola, atsivėdėjusi trenkė antausį.

– Niekšas! Tu jį nužudei! Sugriovei mano gyvenimą – dar kartą! – ir vėl pliaukštelėjo kunigaikščiui per veidą.

Jeigu pirmą kartą jis tik piktai sužaibavo akimis, tai dabar stvėrė ją už rankų, iškėlė jas virš galvos ir viena savo geležine ranka prispaudė riešus prie medžio.

– Jei padarysi taip dar kartą…

– Trenksi man? Nužudysi? – piktai spitrėjosi jam į akis.

– Pliaukštelėsiu, kaip ir tu. Tik ne per šituos žandukus, – laisva ranka paglostė jai skruostą.

Airilės veidas, kuris jau buvo spėjęs šiek tiek atgauti spalvą, vėl kuo tirščiausiai išraudo. Įsiutusi spyrė, taikydamasi keliu į tarpkojį. Deja, jos koja įsipainiojo sijonuose ir tikslo nepasiekė.

– Ach tu, raganiūkšte, – suurzgė Dakotas. – Aš tave įspėjau.

Priplojo ją savo kūnu prie ąžuolo kamieno ir viena ranka pradėjo traukti jos sijonus aukštyn.