10 dalis

Nežinia

Tačiau ne visa ši savaitė buvo tokia maloni. Darbo paieškos nedavė visiškai jokios naudos. Buvau viename pokalbyje dėl administratorės pozicijos Universitete, tačiau ir ten sugebėjau susimauti. Tikra nevykėlė.

– Suprantate, ši pozicija labiau yra skirta asmenims, kurie mokosi bakalauro ar magistro studijų programose. Ar esate tikra, kad studijuodama doktorantūroje, rasite jėgų ir noro atlikti paprasčiausius administracinius darbus? – klausė kostiumuota moteris, kuomet aš jai papasakojau savo ateities planus dėl doktorantūros.

Ant jos kaktos žvilgėjo smulkūs prakaito lašai. Žiūrėjau į juos ir nesugebėjau mąstyti toliau. Tą akimirką pati norėjau jos paklausti (o gal net ir papriekaištauti): kodėl pastaroji vilki juodą kostiumėlį ir nenusivelka švarko? Juk patalpose taip karšta! Ir nėra normalaus kondicionieriaus, nes, matyt, kažkas gaili pinigų tokiam naudingam prietaisui.

Jeigu ne tie žvilgantys prakaito lašai, tikrai būčiau daug geriau pasirodžiusi. Manau, būčiau atsakysiu moteriškei, kad nebijokite, tikrai viską suderinsiu. Moku prisitaikyti prie sudėtingų situacijų, o administracinis darbas leis man įgyti papildomų kompetencijų. Po tokio puikaus paaiškinimo ji man būtų paspaudusi ranką ir atsakiusi, kad jūs esate tai, ko mes ieškome. Sveikinu, jūs priimta!

Praleidau savo šansą. Labai dėl to gaila. Praradau viltį, kad sugebėsiu greitu metu rasti kokį nors paprastą darbą, o jau daugiau nei pusė liepos praėjo. Susigyvenau su mintimi, kad teks grįžti į kaimą. Labai to nenoriu, bet gal mama buvo teisi. Reikia grįžti. Bent pinigų sutaupysiu, o jų ir taip mažai turiu.

Šeštadienį Inesa su Kasparu pažadėjo parvežti mane pas mamą. Bijojau susitikimo su ja, kadangi taip ir nesugebėjau paaiškinti, kodėl negrįžau praėjusią savaitę. Paaiškinimas, kad buvau pasimatyme ir ėjome į restoraną jai netiks. Man kartais atrodo, kad ji laukia, kada Šarūnas grįš iš Norvegijos ir mes susituoksime. Dabar, kai jo nėra, ji tarsi pamilo Šarūną ir nori, kad jo laukčiau. Net atsiprašyčiau. Tik įdomu, už ką.

Bet kai parašiau, kad grįšiu šeštadienio vakarą, ji labai apsidžiaugė.

Pagaliau! Ką skanaus pagaminti vakarienei?

Paprašiau cepelinų. Su grietine ir daug daug spirgučių. Pasiilgau namie gaminto maisto. Moku gaminti, tačiau mano paruošto maisto skonis su mamos patiekalais yra nesulyginamas. Esu prasta šeimininkė, bet tai man nelabai ir rūpi. Visada galima užsisakyti maisto į namus. O jei tam pinigų neužtenka, tiks ir šaldyta pica. Esu paprasta. Juk gyvenu tikrai ne dėl maisto.

Taigi, šeštadienio vakaras. Inesa su Kasparu atvažiavo manęs paimti apie septintą. Tą pačią valandą kaip ir Artūras praėjusią savaitę.

– Sorry, Ūla, kad mes taip vėlai, – atsiprašinėjo Inesa man vos įsėdus į mašiną. – Šiandien dirbau, niekaip darbe su skaičiais nesusitvarkom. Gal taip ir geriau, bent yra galimybė papildomai užsidirbti.

– Nieko tokio, – atsakiau besisegdama saugos diržą. Automobilis pradėjo judėti. – Žinok ir pati neatsisakyčiau padirbti, net ir tokią karštą dieną.

Kasparas nusijuokė. Nepatinka man jis. Inesa žino, kad niekada juo nepasitikėjau. Dar labiau pradėjau jį niekinti, kai pamačiau jį meiliai besiglaustantį su kita mergina. Nesuprantu, ką jis veikia su Inesa. Kažkada klausiau, kam jai Kasparas, bet rišlaus atsakymo nesulaukiau.

– Pas mus ieško naujų darbuotojų. Atsiųsiu skelbimą, gal šį kartą neatsisakysi, – viltingai kalbėjo kažką naršydama telefone.

Ji ne kartą siūlė įsidarbinti pas ją banke, bet aš vis atsakydavau. Kokia iš manęs bankininkė? Na gerai, ji ten ne pinigus skaičiuoja, bet, kaip aiškino, tikrina pinigų kilmę ar kažkas tokio. Gal ir įdomu, bet labai nutolusi sfera nuo mano, kaip būsimos mokslininkės, srities. O aš nenoriu mėtytis tarp kelių veiklų, noriu būti geriausia vienoje srityje.

Na gerai, mokslai gal man ne itin gerai sekėsi. Tikrai galėčiau mokytis geriau, o tai noriu įrodyti studijuodama doktorantūroje. Duok Dieve, kad mano tinginystė nesutrukdytų siekti aukštojo mokslo. Šį kartą aš tikrai pasistengsiu labiau!

Pro langą maloniai pūtė vėjas. Kasparas šiek tiek pravėrė visus automobilio langus, kadangi neveikė kondicionierius ar kažkas tokio. Jiedu dėl to dar spėjo važiuojant ir susipykti. Po kokių dešimties minučių susitaikė. Kasparas pažadėjo Inesai šaltos kavos ir šokoladuką iš artimiausios degalinės.

– Ar nieko tokio, kad padarysim trumpą sustojimą? – paklausė Inesa.

– Viskas gerai, aš irgi noriu kavos. Reikia kažkaip neužmigti, nes dar manęs laukia mamos cepelinai, – bandžiau juokauti, bet kažkaip niekas į tai nesureagavo. Na ir gerai. Nusukau žvilgsnį į langą ir stebėjau besikeičiantį kraštovaizdį.

Išvažiavome iš Vilniaus miesto ribų. Gal po kokio nuvažiuoto kilometro Kasparas ruošėsi užsukti į netoliese buvusią degalinę, tačiau Inesa pradėjo šaukti, kad į tą ruskių vietą ji nekels kojos.

– Lietuviai ten juk dirba, kokia tau ten ruskių vieta? Ir nuo kada tu rasistė? – rėkė Kasparas traukdamas mašiną iš degalinės teritorijos.

– Tu ką, nematai kas Ukrainoje darosi? Neskaitai naujienų? Neleisiu, kad bent vienas centas iš mūsų biudžeto atitektų rusiško kapitalo įmonei! – piktai aiškino Inesa.

Ir ji užsivedė kalbėti toliau. Matyt, prabuvo vidinė istorikė, kuri tik ir laukė kada galės pasireikšti. Bevažiuojant iki kitos degalinės, Inesa spėjo išdėstyti Kasparui savo poziciją dėl karo Ukrainoje, pasiremdama argumentais iš įvairių istorinių įvykių. Pastarasis tylėjo ir akimis ieškojo naujos degalinės, kur galėtume sustoti. Jautėsi, kad ši tema jam nemaloni, tačiau tylėjo. Bent tiek gerai.

– Šita tiks? – piktai atšovė Inesai, sukdamas mašiną į dešinę.

– Tiks, – atsidususi atsakė Inesa. – Ūla, aš tau persiunčiau skelbimą, pažiūrėk, – pasakiusi sunkiai atsiduso.

Mašina sustojo. Saldžioji porelė išlipo. Dar Inesa pradėjo piktai mane nužiūrinėti. Nenorėjau būti šalia jų, todėl gestais bandžiau parodyti, kad aš liksiu mašinoje. Ji tai suprato ir nusekė paskui Kasparą.

Telefonas rodė, kad gavau dvi žinutes. Viena jų buvo Inesos, o kita nuo Artūro.

Artūro…

Akimirką apmiriau. Artūras pagaliau atrašė. Pagaliau! Tik ko jis iš manęs nori?

Labas, turėjau daug darbo. Galim po valandos susitikti.

Jis nori mane pamatyti… Mane! Širdis tiesiog apsalo iš laimės. Taip ilgai laukiau jo žinutės ir pagaliau sulaukiau atsakymo. Noriu, beprotiškai noriu jį pamatyti ir apkabinti!

Kol mąsčiau, ką atrašyti Artūrui, į mašiną sugrįžo Inesa su Kasparu. Su jais grįžo ir suvokimas, kad, blemba, juk aš dabar važiuoju į kaimą! Suprantu, kad dabar mama skuta bulves būsimam cepelinų baliui, tačiau Artūras… Jeigu jis nori su manimi susitikti, turiu grįžti atgal į Vilnių.

– Chebraaaa… – nedrąsiai prabilau vos tik Kasparas pasuko mašinos raktelį. – Man reikia grįžti atgal. Labai atsiprašau, čia ekstra atvejis. Labai nepykit.

Abu atsisuko į mane. Kasparo akyse pamačiau pyktį (gal pamanė, kad paprašysiu jo mane parvežti atgal), o Inesos – baimę, jog kažką sugalvojau negero. Galbūt ji ir įtarė mano tikslus, tačiau tylėjo.

– O… o kaip tu grįši? – paklausė ji.

– Taksą išsikviesiu. Tikrai nepykit, atsirado vienas reikalas… Aaaa… radau elektroniniam pakvietimą į darbo pokalbį… Reikės pasiruošti, tai tikrai soriukas, – kažką bandžiau paaiškinti traukdama savęs link kuprinę.

– Tai… Gerai. Parašyk kai grįši namo, – neįprastai ramiu balsu tarė Inesa.

– Jo jo, būtinai, – pritariau jai linksėdama galvą. – Gero kelio judviem ir atsiprašau už tokius nesklandumus!

Garsiai trinktelėjo mašinos durelės. Atrodo, kad dar girdėjau kažką panašaus į „sudie“. Matyt Inesa norėjo atsisveikinti, bet aš buvau greitesnė. Labai nenorėjau girdėti jos piktų komentarų apie mano gyvenimo pasirinkimus. Pati irgi klysta, gal net ir daugiau nei aš.

Mėlyna Audi nuvažiavo. Likau viena degalinėje.

Tai kaip man dabar grįžti atgal į Vilnių?