10 dalis

Tikrasis Dargas

Saulenė

Po naktinių košmarų likusi nakties dalis buvo neapsakomai rami. Nepamenu, kada paskutinį kartą taip gerai pailsėjau. Šiek tiek pasirąžiau lovoje ir nosimi pasitryniau į kažką šilto, įsitaisiau patogiau. Galėčiau taip gulėti paromis – pagalvojau mieguose, tačiau visi miegai išsisklaidė kaip dūmas supratus, kad šalia manęs kitas šiltas kūnas. Pramerkiau akis, o į mane spoksojo pora žydrų akių. Dargas gulėjo šalia manęs, rankas pasikišęs po galva, o aš, lapės kūne, gulėjau prisišliejusi prie jo šono. Pajaučiau neapsakomą gėdą, tačiau džiaugiausi, kad storas kailis saugo nuo skruostus nudažančio raudonio. Tokia gėdinga akimirka pastarąjį kartą buvo aplankiusi tą kartą, kai dar ankstyvoje paauglystėje klykdama bėgau pas mamą, išgąsdinta kojomis tekančio kraujo.

– Atleisk, aš miegojau, – pasiunčiau mintis, žinojau, kad jis mane girdi. Norėjau atsitraukti, tačiau Dargas ranka ėmė glostinėti paausį.

– Nieko tokio, Saulene, – atsakė balsu ir tvirčiau suspaudė dantis. Akimirką užmerkiau akis, o Dargas jau buvo virtęs vilku, tupėjo greta manęs.

– Ką tu darai? – suurzgiau.

– Matau, kad tau jaukiau bendrauti būnant šiame kūne, kaip ir man, – atsakė ir prigulė priešais mane. Mūsų snukiai praktiškai glaudėsi nosimis.

– Kodėl neišėjai į savo kambarį? – paklausiau, spoksodama į tas keistai žydras akis.

– Man patiko stebėti tave miegančią ir žiūrėti į visus tuos sapnus, – iššiepė dantis, priversdamas garsiau suurgzti. Šią akimirką siaubingai pykau ant jo.

– Kodėl visi, kas tik nori, knisasi mano galvoje? – urgztelėjau letenomis pakasdama patalynę. Dargas mintyse nusijuokė, tačiau nieko nesakė. Pakilęs ant keturių letenų prisėlino visai greta ir snukiu pasitrynė į maniškį, atsiprašydamas. Lapiškasis kailis pasišiaušė nuo patirto jaudulio ir tokio netikėto prisilietimo. Žvelgiau tiesiai jam į akis, o jis į manąsias. Akimirkai jaučiausi taip, tarytum būčiau girioje, kur švilpauja paukščiai, visur žaluma aplinkui, ir joje tik mes, tokie, kokie esam. Visą akimirkos intymumą išsklaidė atskridusios mintys.

– O tu visai skaniai kvepi, kad ir lapės kailyje, – vėl patraukė per dantį ir nušoko nuo lovos. Kiek apsvaigusi kritau atgal į patalus, tik šį kartą atsimerkiau žmogiškame kūne. Pakreipiau galvą į šoną, šalia manęs iš tiesų tįsojo Dargas, tingiai nužiūrinėdamas nuogą mano kūną.

– Kodėl aš nuoga? – čiupau antklodę ir prisidengiau savo nuogumą.

– Buvai pakeitusi pavidalą, – tingiai atsakė. Ėmiau painioti, kas yra tikra, o kas išgalvota, kada sapnuoju, kada tikrai gyvenu. Su manimi dėjosi keisti dalykai. Suskaudo širdį. Nevalingai ją pridengiau delnu. Tikriausiai gyvybės akmuo lėtai žudo mane iš vidaus.

Dargas atsisėdo kojas nuleisdamas ant grindų ir įsispoksojo pro langą, nieko daugiau nesakęs išėjo iš kambario. Atrodė kiek sutrikęs, tačiau aš jaučiausi dar kvailiau nei bet kada. Kritau atgal į patalus ir nedrąsiai įtraukiau jo kvapo, kuris dar buvo juntamas ant pagalvės. Nusišypsojau pati sau ir dar kartą pripildžiau plaučius to viliojančio vyriško kvapo. Mano kūne ėmė siautėti audra. Tokio keisto jausmo nebuvau nei patyrusi, nei sapnavusi. Mama pasakojo, kad sutikus tą vienintelį, mano širdis plaks sparčiau, pilve skraidys drugeliai, oda raus, o kūnas pradės gyventi atskirą gyvenimą. Viskas, ką mama buvo anksčiau pasakojusi, vyko būtent dabar, kai sutikau jį. Ar jis buvo tas vienintelis? Tik mano laikas šioje Žemėje pražūtingai tirpo, neturėjau laiko puoselėti šį keistą jausmą. Įsispoksojau pro langą – lauke švietė saulė, o mano širdį kaustė mirties šešėlis. Galėjau tai jausti, galėjau suprasti, kad mirštu. Šiandien turėjau bet kokia kaina ištrūkti iš šio dvaro ir pamėginti nukeliauti į tą dieną, kai mama rašė burtažodį į savo šeimos burtų knygą. Dargas turės mane išleisti. Jis privalo.

Dargas sėdėjo prie stalo ir gėrė kavą, skaitė laikraštį. Atsisėdau savo įprastoje vietoje ir pažvelgiau į jį. Dargas pažvelgė į mane pro laikraščio kraštą ir nusišypsojo, tačiau jo šypsena buvo kitokia, nei anksčiau. Papusryčiavome tylomis, buvo girdėti tik verčiamo laikraščio lapų šnaresys bei sieninio laikrodžio tiksėjimas. Tokia tyla kėlė nerimą. Šakute braižiau ornamentą lėkštėje, vis iš naujo atkartodama tuos pačius simbolius. Tik vėliau suvokiau, kad šakute rašau Armano vardą.

– Dargai, galiu paklausti? – paklausiau.

– O kaip kitaip, tu negali be klausimų, – užversdamas laikraštį atsiduso Dargas ir pažiūrėjo į mane tokiu veriančiu žvilgsniu, kad net plaukeliai ant rankų pasišiaušė.

– Man neduoda ramybės mintis, kad tu nesi atviras su manimi, – pasakiau. – Kai pasakiau, kad mane pagrobusio žmogaus vardas Armanas, tu labai supykai. Kodėl?

Dargo nuotaika vėl subjuro, jo putlios lūpos sulipo į krūvą ir tapo viena plona linija, o delnus suspaudė į kumščius. Tikriausiai jo ir Armano keliai buvo anksčiau susikirtę, ir Dargas turi kažkokių nuoskaudų Armano atžvilgiu, o aš tapau puikiu įrankiu jų žaidime. Šioje situacijoje svarbiausias buvo ne vien gyvybės akmuo, tikrai ne.

– Tai mano asmeniniai reikalai, Saulene, – atkirto atsistodamas ir garsiai atstumdamas kėdę. Pastaroji net poškėjo nuo tokio smarkaus stumtelėjimo. – Nemanau, kad turi teisę kišti nosį į ne savo reikalus, – suurzgė.

Aš taip pat neketinau pasiduoti kol neišsiaiškinsiu visos tiesos, tad pakilau paskui jį ir užbėgusi priešais, užstojau jam kelią. Dargas nebuvo patenkintas tokiu mano akibrokštu, tačiau paklusniai sustojo ir vėl pažiūrėjo savo pikto vyruko žvilgsniu.

– Ne, ne ponuli, tai tapo asmeniška, kai tas kažkas pagrobė mane ir tikrai viskas ne vien dėl gyvybės akmens, tiesa? – pirštu dūriau į jo krūtinę ir stumtelėjau jo raumeningą kūną atgal į valgomąjį. – Arba pasakok, arba…

Nespėjau pabaigti sakinio, o Dargas čiupo mane į savo rankas ir su trenksmu prirėmė prie sienos, įkalindamas kūną tarp savo rankų. Žinoma, mano kūnas tuojau pat sureagavo į jo artumą, skruostai nusidažė raudoniu, širdis pašėlo plakti greičiau nei įprasta, o pilve pradėjo plazdėti drugeliai, kurie kuteno papilvę.

– Arba kas, Saulene? – saldžiai paklausė žiūrėdamas į akis.

– Arba aš išeisiu iš šių namų ir jokie kerai manęs nesulaikys, – atkirtau greitai alsuodama ir žiūrėdama į jo lūpas.

– Ar tikrai nori išeiti? – gundančiai paklausė ir visai priartėjo prie mano veido. Jutau jo kvėpavimą ir kūno šilumą. Jo kakta praktiškai lietėsi su manąja. Galėjau lūpomis pasiekti jo nosies galiuką. Garsiai nugurgiau seiles ir apimta gėdos jausmo dėl tokių keistų minčių, įsispoksojau sau į pėdų pirštus, tačiau po akimirkos vėl spoksojau į jo žydras akis tarsi užhipnotizuota.

Viena trumpa akimirka ir kūnu perbėgo šiurpo banga. Negalėjau patikėti savo kūno reakcija į šį žmogų, negalėjau patikėti savo kvailumu ir naivumu. Kaip anksčiau nepažinau tos energijos?

– Tu ir esi Vainius, – tyliai pasakiau žiūrėdama jam į akis. Dargas atrodė sutrikęs, tačiau jis nepaneigė šio fakto, tiesiog stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo į mane.

Viskas stojo į savo vietas, tarsi sakiniai sugulė į knygos lapus. Dargas, ar Vainius, kad ir koks buvo tikrasis jo vardas, anuomet nužudė mano šeimą, o jo brolis – Armanas. Kaip nepastebėjau šio panašumo jau tada, tunelyje.

– Mano tėvas vadino mane Vainiumi, tačiau man priimtinesnis mamos suteiktas vardas – Dargas, – lėtai atsakė, tačiau nekeitė stovėjimo pozicijos, vis dar laikydamas mane įkalintą tarp savo rankų. Nukreipiau žvilgsnį nuo jo akių, negalėjau pakelti daugiau nei akimirkos žiūrėdama į jas.

– Bet tu moki kerėti, kaip tai įmanoma, jei tu pragaro valdovas?

– Aš esu kitoks, – atsakė.

– Kitoks? Tu žudikas, tu nužudei mano šeimą! – vėl pažvelgiau į jį kaltindama. – Pasitrauk, – stumtelėjau, tačiau Dargas net nepajudėjo iš vietos. Pamėginau ištrūkti, tačiau jis apglėbė mano kūną rankomis dar tvirčiau ir nieko neklausęs pabučiavo tiesiai į lūpas. Spurdėjau kaip epušės lapas, mėginau priešintis, tačiau jis nepaleido manęs tol, kol nepajautė mano skruostais sruvančių ašarų. Dargas atšoko nuo manęs kaip nudegintas.

– Aš tavimi šlykščiuosi, – pasakiau.

Bėgte užlėkiau laiptais aukštyn. Kodėl jis mane pabučiavo? Jis žaidžia su manimi, vedžioja už nosies. Jis žudikas, mano šeimos žudikas. Tokios mintys nedavė ramybės, o kartėlis augo širdyje apnuodydamas kūną. Supratau tik vieną, kad negaliu daugiau būti čia, turiu iš čia išeiti. Ilgai spoksojau pro langą svarstydama, kaip turėčiau pasielgti, tačiau jokios mano gudrybės iki šiol nepaveikė jo kerų. Giliai įkvėpiau oro ir nevalingai sukūkčiojau, tačiau suvaldžiau emocijas, tą mokėjau geriausiai ir tvirtu žingsniu neskubėdama nusileidau laiptais žemyn. Atvėriau paradines duris ir vėl atsimušiau į nematomą lauką. Sukaupiau jėgas ir mintyse peržvelgiau žinomus burtažodžius, atkišau rankas į priekį ir šnibždėdama išlaisvinimo kerus lėtai, centimetras po centimetro išėjau pro tą apsaugą lauk. Negalėjau patikėti savo sėkme ir nieko nelaukusi sprukau miško link. Pakeičiau pavidalą ir pasileidau bėgti miško pakraščiu tolyn nuo dvaro. Gal po 20 kilometrų padusau ir atvirtusi į savo žmogišką pavidalą prisėdau po senu klevu. Gaudžiau orą, galvoje spengė, nuogą kūną dengė prakaito lašeliai. Nepaisydama nualinto kūno, turėjau kuo greičiau atgauti jėgas ir keliauti tolyn, link olos. Turėjau kuo greičiau iš savęs pašalinti gyvybės akmenį.

Valandėlę pailsėjusi atsistojau ir apsižvalgiau po apylinkes. Kiek tolėliau pastebėjau seną namą ir didelį aptvarą, pilną ašvienių. Priėjau arčiau sodybos ir buvau pasveikinta jų prunkštimu. Paglosčiau vieną iš jų, jo švelni burna kuteno mano delną, o aš džiaugiausi užsimezgusiu ryšiu tarp mūsų. Jo juodas, kaip sabalo kailis blizgėjo saulėje, o raumeningos kojos taip ir kvietė pajodinėti.

– Tai Perkūnas, tvirčiausias žirgas iš būrio, – išgirdau jau pažįstamą balsą. Atsisukau, o už manęs sukryžiavęs rankas stovėjo Dargas.

– Paleisk mane, – atsakiau apimta nevilties.

– Galvojai, kad gali taip imti ir pabėgti? – rūsčiai paklausė.

-Aš įveikiau tavo burtus ir pabėgau, – taip pat piktai atsakiau kiek didžiuodamasi savimi.

– Cha, – Dargas ėmė kvatotis, o ašvienių būrys, pabūgęs pačio šėtono, pasibaidė į skirtingas puses. – Aš tave išleidau, norėjau pažiūrėti, kiek toli nubėgsi, kol kas nors išblaškys tavo dėmesį.

– Paskutinį kartą pakartosiu, – piktai pasakiau. – Leisk man eiti. Aš nesu tavo nuosavybė, neturi teisės laikyti manęs jėga. Aš tau nieko neskolinga, o tu man skolingas mano šeimos gyvybę!

– Nebūk tokia pasipūtusi, – sudundėjo ir priėjo tiek arti, kiek galėjo būti nejausdamas šleikštulio dėl mano artumo. – O dabar pasidžiaugei ūkininko žirgais, metas keliauti į dvarą.

Dar labiau supykau nuo įsakmaus jo tono ir diktatoriško įsakymo, dėl neturėjimo galimybės pasirinkti norimo kelio, dėl to, kad jis sugriovė mano šeimą, o dabar vaizduojasi turįs teisę aiškinti, kur turiu eiti. Mano viduje kilo didžiulė audra, jausmai sukosi ratu, pykau ant savęs, kad buvau tokia patikli ir naivi, susižavėjau pirmu sutiktu vyru, kuris buvo pats pragaro šeimininkas. Vienu žingsniu priartėjau prie jo ir skėliau tokį antausį, kad atrodo skilo plaštakos kaulas. Dargas stovėjo įsiutęs ir sučiupo mano delną, kai ruošiausi tvoti ir antrą kartą.

– Tu esi niekšas, – išspjoviau žodžius.

– Daugiau niekada, – aiškiai ištarė žodžius pakeldamas mano skaudamą delną. – Niekada nedrįsk man trenkti, – alsuodamas kaip jautis pabaigė sakinį.

– Grasini? Nužudysi? – kiek išdidžiai paklausiau, nors viduje virpėjau.

– Saulene, nežaisk su manimi, – įsakmiu tonu nukirto. Jo jūros mėlynumo akys apsiblausė, gilumoje galėjau įžvelgti raudoną spalvos pėdsaką, veido bruožai įsitempė. Žiūrėjau į jo akis ir jaučiau, kad jis vos tvardosi. Tvirčiau suspaudė mano ranką ir vienu rankos mostu pargabeno mus į dvarą. Nuo tokio greito veiksmo visos dvaro užuolaidos pakilo į orą, o aš nesilioviau žiūrėti į jo akis. Vienu metu jis gąsdino ir viliojo.

– Paleisk mane, – paliepiau mėgindama ištraukti skaudamą plaštaką jam iš delno.

– Nepaleisiu, – suurzgė ir laisva ranka čiupęs už mano plaukų prisitraukė mane prie savęs. – Suteiksiu tau tai, ko norėjai, gal tik ne tokiu būdu, kokį įsivaizdavai, – karčiai nutęsė kiekvieną žodį.

– Dargai, paleisk mane, – kalbėjau kiek išsigandusi, tačiau Dargas nesiklausė. Jo kvėpavimas pasidarė tankus, o akys vis labiau temo, jūros mėlio spalvą pakeitė ryškus raudonis. Tik dabar pastebėjau kokie aštrūs jo dantys, kokia keistai blizganti oda, o kūną gaubia tamsūs šešėliai. Jis nebeslėpė savo prigimties, stovėjo priešais mane toks, koks yra. Supratęs, kad nesitvardo, paleido mano rankas ir įsakė bėgti. Antrą kartą kartoti nereikėjo, tad antrą kartą per dieną, bėgau iš to pačio dvaro neatsigręždama. Bėgdama tik spėjau pačiupti ant krėslo numestą Dargo megztinį, kurį užsimečiau ant nuogo kūno. Šį kartą tikrai nebegrįšiu į dvarą.

Sprukdama jaučiau, kad miestelyje kaupiasi blogis. Tikriausiai Dargas visiškai nesitvardo. Norėjau virsti lape, tačiau nekontroliavau savo kūno. Žmogiškasis kūnas tapo per silpnas, vis kniubau, bėgau sunkiai vilkdama basas kojas, kol galiausiai turėjau sustoti akimirkai pailsėti. Jaučiau, kad Dargas kažkur netoli, jutau jo energiją. Turėjau dingti iš čia, turėjau pabėgti. Šalimais sustojo visureigis. Pasukau galvą į šoną ir pastėrau – Armanas žvelgė į mane su plačia šypsena veide.

– Gal pavėžėti? – pasiūlė.

– Žemėje visa jūsų giminė suvažiavusi? – sarkastiškai paklausiau.

– Kol kas ne. Tačiau jei mano kvailam broliui leisim įgyvendinti jo ambicijas, Žemėje greitu laiku viskas pasikeis.

– O tu jau ne toks kvailas ir mažiau ambicingas?

– Gal ir ambicingas, tačiau mano ambicijos kiek labiau pamišusios, – nusijuokė. – Na gi, sėskis, kol mano brolis visiškai nesusipyko su sveiku protu.

Šiuo metu neturėjau jokio kito pasirinkimo: arba turėjau važiuoti su Armanu, kad išvengčiau Dargo rūstybės, arba turėjau likti čia ir susidurti su juo akis į akį. Pastarasis variantas buvo visiškai nepriimtinas, tad klestelėjau priekinėje automobilio sėdynėje. Armanas pasitaisė akinius nuo saulės, nors dangų temdė pikti audros debesys ir stipriau paspaudė greičio pedalą.

– Kur važiuosim? – paklausiau.

– Ten, kur dar nei viena gyvybės sergėtoja nesilankė, – šyptelėjo.

 

 

14 minčių apie „10 dalis“

  1. Man labai graži ši istorija. Turi viską, ką mėgstu – magijos, didingumo, įtampos, meilės, žmogiškų jausmų. Ir žodžiai liejasi taip laisvai ir sklandžiai. Paptastai tapatinuosi su knygų herojais – kol kas neįsivaizduoju, kaip Saulenė galėtų atleisti Dargui už savo šeimą, nebent
    … 😉 🤞

  2. Ši dalis tokia gyvybinga, kibirkščiuojanti, kad tik spėk sekti sakinius,nes nežinia kur jie nuves!
    Atrodo, autorė suteikė daugiau jėgos Saulenei,tarsi pakėlė ją iš lėtargo miego ir paragino veikti, tai labai malonus pokytis.
    Tik romantinė linija eina čia antruoju planu,lyg takelis,kuris priėjęs aikštę,išsiskiria į dvi skirtingas puses. Regis,skaitydama suvokiu,net jaučiu kulminacijos dundesį,nes gi trintis yra,kibirkščiuoja į visas puses, tačiau ji tolsta,vos spragsėjimui baigiantis. Labai įdomiai sužaista! Lauksiu kito antradienio. 🔥

    1. Atsižvelgiau į ankstesniu komentarus ir prikėliau Saulenę veikti, nors dar mielai būčiau pažaidusi skaitytojų nervais :)))

  3. Su kiekviena dalimikyla įtampa ir su kiekviena savaite vis sunkiau darosi laukti kitos dalies. Jaučiu, kad šitą knygą bučiau suvalgius vienu prisėdimu…
    Tikėkimės, kad Saulenė bus tvirta ir pasieks savo tikslo….
    O Dargas jau pasidavė žmogiškuems jausmams 😉

    Ačiū už nuostabią dalį, kuri labai suvirpino širdį 👍

  4. Ar nebus čia meilės trikampio tik? 🤔🤭 O dalis labai labai patiko, kaip ir istorija, ji visko pilna, ir magijos, ir paprasto gyvenimo ir dramų, ir meilės, vis labiau nekantrauju skaityti pilną knygą😍

    1. O man su kiekviena nauja dalimi darosi labai baugu, kas bus toliau <3 O dėl meilės trikampio… KAs ten žino… Kas ten paisys 😉

  5. Visada antradieniais skaitau Saulenės istoriją net išsižiojus – kiek magijos, grožio, paslapties ir didybės šiame kūrinyje.
    Autorė tarsi magiška lazdele pamoja ir tekstas sugula nepriekaištingai ✨️
    Nesinori,kad pasibaigtų 🤍

  6. Kvailute 🙈 pabėgo nuo vilko pas mešką 😃 o mn patinka gerasis velnias Dargas 😉

    1. O gal kaip tik Dargas buvo meška? 😀 Bet čia tikriausiai jau nebuvo kur jai dėtis, bet Armano užmačios taip pat labai jau miglotos… 😉

  7. Uch kokia smagi dalis taip ramiai, ramiai su didėjančiu pagreičiu, kuo arčiau galas, tuo karščiau darėsi ☺️. O tas Dargo sunkus tvardymasis ant galo – TOBULA. Taip ir kyla klausimas: Ar tai jį veikia prigimtinė teisė? Tėvas – pragaro valdovas mirė, dabar jis arba jo brolis turi juo tapti??? Ar tai esybių poveikis jam? O gal šmėklos – esybės nenori nei vieno, nebus valdovo – nebus kas jas valdo, nebus kas valdo – žemėje įsivyraus chaosas?…. Kas tos esybės? Kokia jų kilmė? Mane visada domina nors mini tokių dalykų istorija 😁😉.

    Skaičiau ir norėjosi, kad taip greitai nebūtų pasibaigę. Nors su kiekvienu veiksmu iškyla daugiau klausimų į kuriuos norėtųsi sužinoti atsakymus. Tikiuosi, kad jų sulauksime, jei ne čia, tai gal kada knygoje – būčiau pirmųjų eilėje.😁❤️❤️❤️

    Nors tu ką – aš toje situacijoje, kai jis glostė paausį jai būnant laputės pavidale, matau, kad jis mato netik jos lapės fizinį kūną, bet ir jos žmogišką kūną dvasiniam lygyje… gal suprasit apie ką aš čia😁😆😆 . Visgi jis – galingas mišrūnas.

    Armanas – meška, vilkas ar šakalas? Jis nori sunaikinti Draga? Apginti jį? Gal jis apsimetė, kad jį nužudė, kad galėtų apsaugoti kitus? Viena detalė, o tiek klausimu. Bet istorija labai įtraukianti❤️❤️❤️, o skaitytojų fantazijos verčiasi per kraštus😄.

    1. Oi, koks platus komentaras! Labai smagu, kad ši dalis sukėlė tiek daug emocijų 🙂 Jau tikriausiai aišku, kad Dargas visą laiką kovoja su savimi, tramdo tamsą, kuri jį nori pasiglemžti, o gal jam tik taip atrodo? Jis labai pasimetęs, tikriausiai galvoja, kad jis teisus, tačiau visuomet teisesni aplinkiniai, bet jo ego kaip pas tikrą šėtoną 🙂
      Ir oi, jis tikrai regi Saulenės dvasinį kūną, jis regi jos sielą, aurą, kuri be galo šviesi 🙂 Ji kaip švyturys 🙂
      Armanas dabar tokią kebeknę įsuko, kad sunku suvokti kas iš tiesų šioje situacijoje kaltas, tačiau manau viską sužinosime ateityje ir tai tikrai nebus labai lengva istorija 🙂 O gal bus… Kas ten žino 🙂 Popierius iškenčia viską :))))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.