1 dalis

Mieli skaitytojai,

Dar kartą dėkoju už besąlygišką Jūsų palaikymą, kurio dėka mano pirmoji istorija “Meilė odontologo kabinete” sulaukė leidyklų susidomėjimo. Norėdama atsidėkoti už komentarus ir gražias asmenines žinutes – pristatau Jums naują “Vasaros deserto” istoriją apie kambariokus. Likimo, o gal kerštaujančios moters suvesti, du kardinaliai skirtingi žmonės, bandys sugyventi po vienu stogu. Ji – išskirtinės išvaizdos gatvės muzikantė Darija. Jis – neseniai skyrybų popierius pasirašęs psichologas – Vaidotas. Meniška, spalvinga ir kiek chaotiška asmenybė, sudrums ramų, slogiom nuotaikom alsuojantį vyro gyvenimą. Kaip ten sakoma? Meilę nuo neapykantos skiria vos vienas žingsnis.  Pasakojimas prasideda! 🙂

Prologas 

Darija

Lediniai rudens pirštai perbėga mano oda, tad tvirčiau susisiaučiu spalvingą medžiaginį paltuką. Priglaudusi smakrą prie kvepiančio medžio, palenkiu galvą ir užsimerkiu. Mano plaukai plevena ore kartu su auksiniais lapais. Švelniai perbraukiu stygas stryku, lyg budindama iš snaudulio. Pasigirsta nedrąsios pirmosios kūrinio natos. Krisdamos į dėklą dunkteli kelios praeivių įmestos monetos. Melancholiška smuiko melodija mane veda ir aš, pasiduodama jai, pamirštu net kvėpuoti. Bundančioje miesto aikštėje bruzda šalikais apsivynioję praeiviai, suloja pro šalį tipenantis benamis šuo. Šią akimirką esame tik mes – aš ir šis taurus mano sielos instrumentas. Nepaisydama pirštus stingdančio vėjo, lėtą muziką keičiu greitesniu, ritmingu kūriniu. Sustojusi elegantiškai apsirengusi dama kelias akimirkas klausosi, tada pritupia ir įdeda kelis eurus į pravirą mano smuiko dėklą. Šiandien dangus dosniai dalina spindulius, nors šie šildo daugiau širdis, nei sustirusius kūnus. Į Lietuvą atkeliavęs spalis it dailininkas nutapė gamtą gelsvai raudonais atspalviais.

Vaidotas

– Pone Vaidotai, sakykit, kas jus atvedė pas mane? Su kokiomis problemomis susiduriat paskutiniu metu? Skyrybos? Taip, sunkus reikalas, ypač kai tenka dalintis užgyventą turtą. Gera žinia, kad neturite vaikų – vienu sugadintu gyvenimu mažiau. Kiekvienoje situacijoje reikia įžvelgti pozityvių dalykų. Pasvarstykite, ką gero jums suteikė šie santykiai? – klausiu savo atspindžio veidrodyje. Išties, Vaidotai, ką gali pasakyti apie savo buvusią žmoną? Be to, kad išdavė su kitu vyru ir dar prisiteisė pusę buto? – mano monologą nutraukia virstelėjusios kabineto durys.

– Laba diena, aš šiek tiek per anksti. Gal man palaukti? – sutrikusi teiraujasi nuolatinė pacientė.

– Viskas gerai, ponia Danute, užeikit, – mosteliu pakviesdamas prisėsti prie nykios sofutės. Ant mažo, greta stovinčio staliuko vargiai telpa pakuotė popierinių nosinaičių. Jų šiandien prireiks, nes Danutė vėl ašarodama pasakos apie sūnų. Šis veltėdis baigia pragerti savo gyvenimą ir pralošti motinos sunkiai užgyventas santaupas. Viskas, ką galiu padaryti, tai pasiūlyti šiai nelaimingai moteriai išlieti savo susikaupusias emocijas.

Kartais jaučiuosi it ta popierinė nosinaitė: į mane valosi peršinčias akis, gniaužo drebančiomis rankomis, o galiausiai išsipučia varvančią nosį. Toks tas psichologo darbas. Pilkas megztinis, juodos kostiuminės kelnės bei profesionali veido išraiška sudaro įspūdį, jog man svarbios pacientų problemos. Iš tiesų, nedideliame blonknote tiesiog piešiu bangas, imituodamas konspektuojamas pastabas. Kartais susidarau reikiamų produktų sąrašą. Prisiminiau! Šįryt pasibaigė kava, reikės užsukti į parduotuvę. Pakeliu akis į vylingai žvelgiančią moterį. Velnias, ką ji sakė?

Po nuobodžios darbo dienos įžengiu į savo laiptinę, kurioje ir vėl grasindama perdegti, mirksi apšvietimo lempa. Mintyse nusikeikiu. Atrodo, šiame daugiabutyje tvarka rūpi tik man vienam. Garsiai atsidusęs, pakeliu numestą saldainio popieriuką ir, pakėlęs galvą, pastebiu keistą būtybę: ilgi, šviesūs, į smulkias kasytes supinti plaukai, ryškiai žalias paltukas ir kariškais masyviais batais apautos laibos kojos. Nieko sau derinys. Jauna mergina, kurios veide suskaičiuoju mažiausiai keturis auskarus, kažką burnodama tempia sunkų lagaminą. Ant šios smulkios būtybės peties pastebiu didelį kažkokio instrumento dėklą. Įdomu, iš kur atsirado ši keistuolė? Gal tai kaimynės Reginos anūkė, grįžusi iš užsienio? Kažką minėjo praeitą savaitę, kai kasmetinėje mūsų namo talkoje grėbėm medžių lapus. Vieną sekundę svarstau, gal jai padėti su nešuliais, tačiau persigalvoju, kai ši ryški persona stabteli ir išpučia kramtomosios gumos burbulą, tuo pačiu metu įnirtingai tyrinėdama kažkokį popieriaus lapą. Lyg šešėlis aplenkiu ją ir nepastebėtas nuslenku iki savo buto durų. Palaimingai trakšteliu vidinį užraktą ir tvarkingai ant kilimėlio nusiaunu batus. Vos spėju pakabinti savo lietpaltį ir ilgą šaliką, pasigirsta beldimas. Kur ten beldimas, atrodo lyg kas su visa jėga bandytų išversti duris. Apstulbęs nenorom pasuku užraktą ir akis į akį susiduriu su auskaruota šviesiaplauke.

– Kuo galiu padėti? – suraukęs antakius teiraujuosi žengtelėjęs atgal, mat mergina, pažeisdama asmeninę erdvę, stovi visai čia pat ant mano slenksčio.

– Ar čia Eigulių gatvės aštunto namo vienuoliktas butas? –  įžūliai tyrinėja mano veidą nepažįstamoji.

– Čia, bet jūs tikriausiai supainiojot adresus, – kantriai nusišypsau ir bandau užverti duris, kai netikėtai mergina įkiša masyvų kerzą į tarpdurį ir mane sustabdo.

– Nieko aš nesupainiojau. Atvykau būtent ten, kur reikia. Štai, – man prieš nosį ištiesia sulamdytą popieriaus lapą, ant kurio pastebiu du žodžius „Nuomos sutartis“. Sutrikęs papurtau galvą.

– Panele, šio buto niekas nenuomoja, jūs suklydot, – šiek tiek suirzęs bandau švelniai stumtelti merginą iš tarpdurio. Nuo jos padvelkia rudens drėgme ir keistu, bet gana maloniu kvepalų aromatu.

– Tai, kad išnuomavo, – įžūliai prunkšteli ir net nespėju susigaudyti, kai  storžievė prasibrauna pro mane ir ramiausiu veidu įneša savo daiktus. Akimirką prarandu kalbos dovaną ir tik stebiu šį chaosą, lyg viskas vyktų ne mano panosėj, o kokioje nors kino salėje.

– Ei, gerbiamoji, ką jūs sau leidžiat? Braunatės į svetimą būstą! – šūkteliu netekęs kantrybės, kai šioji lyg niekur nieko numeta savo ryškai žalią paltuką ant koridoriuje stovinčios komodos ir pradeda dairytis.

– Kaip suprantu, gyvensim kartu, tad reikėtų susipažinti. Aš Kendė, – ištiesia gležną ranką, ant kurios pastebiu daugybę tatuiruočių. Ji gal iš kalėjimo grįžusi? Kokia dar Kendė?.. Kas čia vyksta… Mano smegenys, atrodo, tuoj perkais. Stypsau netekęs amo, kol įsibrovėlė be jokių skrupulų žvalgosi mano privačioje erdvėje.

– Tu gal apsirūkius? Prašau palikti mano butą, kitaip iškviesiu policiją! – gana šiurkščiai sugriebiu akiplėšą už alkūnės ir, pamiršęs geras manieras, piktai sušnypščiu. Ši, nekreipdama dėmesio į mano grubumą, tik pasitrina ranką ir kilsteli siaurą smakrą.

– Ir ką jiems pasakysi? Turiu nuomos sutartį, nuo šiandien legaliai čia gyvenu. Sumokėjau pinigus už tris mėnesius į priekį, – pabaksnoja laibu, gausiai žieduotu pirštu punktą sutartyje. Netekęs kantrybės, išplėšiu lapą iš šios nusikaltėlės rankų. Sumišęs mano protas šokinėja nuo vieno sakinio prie kito. Ant šio abejotinos kilmės dokumento suraitytas mano buvusios žmonos parašas. Jeigu tikėsim tuo, kas parašyta – ši stačiokė turi teisę apsigyventi mano išpuoselėtuose namuose.

– Tai nesusipratimas…

To negali būti! Reda man grasino, jog išnuomos sau priklausančią dalį, nes nesutinku parduoti namų, kuriuose tiek metų kūrėm bendrą gyvenimą… Bet ar ji išties galėjo taip pasielgti? Turiu paskambinti advokatui. 

– Primink, kuo tu vardu? – atsainiai išpučia didžiulį kramtomosios gumos burbulą ir primerkia tamsiai padažytas mėlynas akis.

– Vaidotas, – burbteliu, ieškodamas kur pasidėjau savo mobilųjį telefoną.

– Kaip Baumila? – nemaloniai nusikvatoja ir toliau atvira burna demonstratyviai žiaumoja gumą, atidengdama baltus dantis. Kai išmuštas iš vėžių tik skėsteliu rankomis, varo toliau:

– Klausyk, Vaidai, gal užuot stovėjęs čia, parodytum, kur miegosiu? – įžūliai žengia į mano buto svetainę ir pradeda kilnoti ant sieninės spintos stovinčius daiktus. Su siaubu seku paskui ją ir stebiu, kaip ant balto kilimo plinta purvina dėmė, mat ši nelaboji vis dar su batais.

– Kende, ar kokia tu ten, – pasitrinu skaudėti pradėjusį smilkinį, – palauk čia, kol aš susisieksiu su advokatu. Jis patvirtins, kad šis, – paniekinamai numetu suglamžytą popiergalį ant stalo, – neturi jokios juridinės galios ir tu privalai palikti mano namus.

– Aha, kol tu ten aiškinsies, aš prisėsiu, –  vis dar su batais klesteli ant odinės sofos ir, susikėlusi kojas ant nublizginto staliuko, išsitraukia vaivorykštės spalvom išmargintą telefoną. Dar niekada neteko regėti tokios įžūlios, iššaukiančios ir siaubingai erzinančios žmogystos kaip ši.

Jaučiu, kaip man prasideda nervinis tikas…